(Ne toks ir) trumpas gidas įvaikintojams

(Ne toks ir) trumpas gidas įvaikintojams

Pirmiausai – perspėjimo žodis. Įvaikinimas – dalykas rimtas. Jeigu turit kažkokių abejonių, baimių ir netikrumų, reikėtų visą tai išspręsti dar prieš pradedant procedūrą. Nes kai įsiteisės paskutinis teismo sprendimas, kelio atgal ir galimybės persigalvoti po keleto metų (kai, pavyzdžiui, ateis paauglystė) tiesiog nebebus.

Gera žinia – įvaikinimo procedūra užtrunka (statistiškai – tiek pat ar net ilgiau, nei pradėti ir išnešioti biologinį vaiką) ir jos eigoje jūs vis dar turėsite galimybę persigalvoti – tiesiog šiuo atveju būsite sugaišę nemažai savo ir kitų žmonių laiko, o jeigu persigalvosite pačioje pabaigoje – sukėlę skausmo ir taip likimo nuskriaustam jaunam žmogeliukui.

Pirmas žingsnis

Taigi, jei gerai viską apgalvoję ir apsvarstę nutarėte tapti įtėviais, metas imtis procedūrų. Pirmasis žingsnis – prašymas savo savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui (VTAS). Sakydamas „savo“, turiu omenyje savivaldybę, kurioje yra jūsų deklaruota gyvenamoji vieta. Prašymo formą rasite savo savivaldybės tinklalapyje, o jo tekste teks parašyti kiek, kokio amžiaus ir lyties vaikų norite įvaikinti, bei pateikti savo asmens duomenis, darbovietę, šeimos sudėtį ir pan.

Kartu taip pat reikės pateikti keletą pažymų:

  • asmens dokumentų kopijas
  • santuokos liudijimo kopiją
  • sveikatos pažymas (forma 046/a)
  • pažymą apie šeimos sudėtį
  • pažymą apie gyvenamąsias patalpas
  • pažymą apie gaunamas pajamas

Sveikatos pažymas gausite iš savo šeimos gydytojo. Svarbu, kad jos būtų patvirtintos gydytojų komisijos (iš esmės ta pati tvarka, kaip vairuotojo pažymėjimui gauti). Gydytojai mėgsta tos pažymos tekste parayšyti „įvaikinti gali“ ar kitą panašią išvadą, todėl rekomenduoju paprašyti, kad to nedarytų – tegu tiesiog surašo (jei yra) ligų kodus arba parašo, kad esate sveikas(a), nes Įvaikinimo tarnybą paskui purkštauja, kad gydytojas neturi teisės tokio sprendimo priimti.

Pažymą apie šeimos sudėtį gausite iš seniūnijos arba bendrijos. Dar vienas variantas, internetu užsakant pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą, galima uždėti varnelę, kad pažymoje būtų įtraukta informacija apie šeimos susdėti – tokia irgi tiks.

Dėl gyvenamųjų patalpų – reikia pateikti arba pažymą iš Registrų centro apie jums priklausantį butą/namą, arba nuomos sutarties kopiją. Pažymą apie gaunamas pajamas galite gauti iš savo darbovietės buhalterijos. O jeigu dirbate pagal individualią veiklą ar pan, galite pateikti metinės pajamų deklaracijos kopiją.

Reikalingų dokumentų atrodo visai nemažai, ir juos susirinkti, per daug neskubant, mums užtruko apie mėnesį. Bet tikrai žinau, kad skubantys žmonės gudrauja – pradžioje pateikia tik prašymą, o likusius dokumentus pristato vėliau, jau proceso eigoje, nes realiai visų tų pažymų iš tikrųjų reikės tik gerokai vėliau. Tiesą pasakius mūsų VTAS’o specialistės buvo nustebusios, kad mes kartu su prašymu pateikėm jau tvarkingai surinktus visus dokumentus.

Mokymai ir vertinimas

Antras žingsnelis – GIMK įtėvių mokymai, kuriuos veda atestuoti socialiniai darbuotojai, ir kuriuos baigti privaloma visiems būsimiems globėjams ir įtėviams. Temų sąrašas atrodo maždaug taip:

  1. Įvadas;
  2. Darbas komandoje užtikrinant stabilumą vaiko gyvenime;
  3. Atviras kalbėjimas su įvaikintu ar globojamu vaiku;
  4. Raidos poreikių tenkinimas ir ryšiai;
  5. Raidos poreikių tenkinimas;
  6. Savosios vertės pajautimas ir šeimos ryšių stiprinimas;
  7. Auklėjimas;
  8. Pastovių ryšių stiprinimas;
  9. Pasiruošimas pokyčiams (permainų planavimas);
  10. Sąmoningo sprendimo priėmimas.

Nukopijavau šitą sąrašą iš oficialaus mokymų aprašymo, bet kažkaip labai sausai viskas skamba. Mano Edita yra psichologė, ta sritis ir man nėra visai svetima, bet visiek per šituos mokymus mes gavom pakankamai daug naujų žinų (o neretai ir pasitvirtinom tą, ką jau žinojom) apie tai su kokiomis problemomis gali tekti susidurti, kaip jas galima būtų spręsti. Turėjom galimybę pabendrauti su panašios patirties jau turinčiais žmonėmis, užduoti rūpimus klausimus ir gauti atsakymus.

Mokymai trunka 10 savaičių, negalima praleisti daugiau nei 2 užsiėmimų. Mes prašymą nunešėme birželio mėnesį, kaip tik tuo metu, kai viena grupė pabaigė mokymų kursą, todėl teko palaukti iki rugsėjo, kol susidarys nauja grupė. Mūsų grupės susitikimai vyko penktadienio vakarais, po darbo. Mokymų organizatoriai dar siūlė šeštadienio rytą, bet visi vienbalsiai nusprendėm, kad penktadieniais bus patogiau.

Mokymų metu taip pat reikėjo atlikti keletą namų darbų. Pirmiausiai reikėjo parašyti vaikišką pasaką apie įvaikinimą, kurią būtų galima sekti būsimam įvaikiui. Tada surašyti per gyvenima patirtas netektis – artimų žmonių, sveikatos ir pan. Turbūt įdomiausia užduotis buvo nupiešti savo giminės medį – man tas buvo ir šiaip įdomu, tad surinkau ir susisteminau tikrai daug informacijos, ko anksčiau niekad neprisiruošdavau padaryti.

Lygiagrečiai su mokymais tie patys socialiniai darbuotojai atlieka būsimų įtėvių vertinimą. Jie stebi mus mokymų metu, o taip pat vyksta individualūs susitikimai namuose. Apie šitą vietą esu prisiskaitęs visokių keistų mitų internete – kad ateina, tikrina, kas yra šaldytuve, spintelėse ir pan. Realybėje gi – ateina žmonės į svečius, išgeria arbatos, ir lengvo pokalbio forma užpildo pakankamai didelę anketą.

Iš esmės šito vertinimo tikslas – užtikrinti, kad vaikas pateks į saugią aplinką. Soc. darbuotojams svarbu žinoti, kad įtėviai supranta vaiko poreikius, o namuose vaikas netyčia nesusižeis, nesuras be priežiūros paliktų pavojingų daiktų ir pan. Šiaip tie dalykai lyg ir atrodo common sense, bet patirtis rodo, kad jaunoji karta yra labai išradinga 🙂

Visos šitos procedūros pabaigoje gausite ilgą, bent 4-5 lapų išvadą, kurioje soc. darbuotojai bus surašę įvairią informaciją apie jus. Bet svarbiausias yra vienas sakinys pabaigoje – kur parašyta, kad jūs galite įvaikinti (arba ne). Vėlgi, internete buvau prisikaitęs visokių dalykų, kad soc. darbuotojai nori neregėtų dalykų ir kad gauti tą teigiamą išvadą yra sudėtinga. Bet pagal tai ką pats patyriau, man panašiau į tai, kad reikia gerokai pasistengti norint negauti tos teigiamos išvados. Visos mūsų grupės įtėvių šeimos šiuo metu jau augina vaikus. Nesu tikras ar teigiamas išvadas gavo visi kartu lankę būsimi globėjai, bet bent jau tie, kurie aktyviai dalyvavo mokymuose tikrai buvo įvertinti teigiamai.

Laukimas

Pasibaigus GIMK mokymams prasideda laukimas. Pirmiausiai reikia palaukti, kol bus parašyta išvada. Tuomet – kol įvaikinimo tarnyba įtrauks į įvaikinančių šeimų sąrašą. O tuomet reikia laukti Pasiūlymo. Bet kuriuo momentu Lietuvoje yra kelios dešimtys įvaikinimo laukiančių šeimų, kurios visos surašomos į bendrą eilę. Skamba kiek absurdiškai, žinant, kad tuo pačiu metu Lietuvoje yra apie 3,5 tūkst. vaikų namuose augančių ir ~6 tūkst. šeimose ir šeimynose globojamų vaikų, bet realybėje ne viskas yra taip paprasta.

Pirmiausiai, tarp tų beveik 10 tūkst. vaikų tik apie 500 yra galimi įvaikinti vaikai. T.y. vaikai, kurių tėvams tėvystės ir motinystės teisės yra apribotos neterminuotai. Neterminuotai tėvystės teisės Lietuvoje yra apribojamos tik teismo sprendimu, kai VTAS nusprendžia ir įrodo, kad nėra jokių galimybių vaikui sugrįžti į biologinę šeimą. O šiaip mūsų sistema visada teikia pirmenybę biologinei šeimai ir jei bent kokia viltis, kad tėvai susitvarkys gyvenimą iš lieka, tokie vaikai įvaikinami būti negali – tik globojami.

Kitas dalykas, kaip jau minėjau pradžioje, potencialūs įtėviai jau pateikdami prašymą gali reikšti pageidavimus dėl vaikų amžiaus, lyties, sveikatos būklės ir pan. Ir dauguma reiškia, kartais – netgi labai specifiškai. Liūdnas faktas yra tas, kad tarp tų 500 vaikų, didžioji dalis yra niekam nereikalingi, todėl, kad turi rimtų sveikatos problemų – Dauno sindromas, alkoholinio vaisiaus sindromas (AVS), prenatalinė nartotikų žala ir pan.

Nemažai vaikų yra tiesiog per dideli. Dauguma potencialių įtėvių nori įvaikinti kuo jaunesnį vaiką, netgi kūdikį. O jeigu vaikas jau pasiekė mokyklinį amžių, greičiausiai jis taip ir užaugs globos namuose. Dar viena nuskriausta grupė yra komplektai. Jeigu biologiniai broliai ir seserys turi tarpusavio ryšį (t.y. auga kartu, bendrauja), juos įvaikinti galima taip pat tiktai kartu. O įvaikinti 3 ar 4 brolius ir seseris nesiryžta niekas. Net ir dviejų vaikų šansai jau yra gerokai menkesni, tik dvynukams čia šiek tiek lengviau.

Sudėjus visus tuos dalykus ir turim situaciją, kad nuolat yra keli šimtai vaikų, kuriuos galima įvaikinti, bet tuo pačiu yra ir kelios dešimtys šeimų, laukiančių eilėje. Kai atsiranda naujas „laisvas“ vaikas, Įvaikinimo tarnybos specialistai jį paeiliui siūlo visoms sąraše laukiančioms šeimoms, jeigu tas vaikas atitinka jų nurodytus kriterijus. Jeigu šeima to pasiūlymo atsisako, vaikas keliauja toliau sąrašu žemyn.

Todėl kiek ilgai teks laukti labai priklauso nuo šeimos pageidavimu – jei norite sveikos šviesiaplaukės mergytės iki pusės metų amžiaus, palaukti gali tekti ir keletą metų. Jei jums tinka ir vyresnis berniukas, nebijote lėtinių ligų ir nekokios šeimos istorijos, pasiūlymas gali atkeliauti gerokai greičiau.

Pasiūlymai

Kai mus prieš pat Kalėdas įtraukė į įvaikinančių šeimų sąrąšą, buvome jame berods 25-ti. Norėjome vaiko iki pusantrų metų, todėl nusiteikėmė, kad teks palūkėti. Todėl gerokai nustebome, kai jau sausio pabaigoje sulaukėme skambučio iš VTAS’o su pirmuoju pasiūlymu.

„Pasiūlymas“ atrodo maždaug taip – dokumentinė vaikučio nuotrauka, nepilno puslapio tekstas apie vaikutį ir jo istoriją (kiek jos yra žinoma) ir keletas lapų su specialistų išvadomis – medicininė pažymą, DISC raidos įvertinimas ir pan. Taip pat galima nuvažiuoti aplankyti patį vaikelį, su juo pabendrauti – „susipažinti“. Ir tuomet šeima turi 30 dienų apsispręsti, ar nori jį įvaikinti, ar nori atsisakyti pasiūlymo.

Atsisakyti pirmojo pasiūlymo yra labai sunku psichologiškai. Nors žvelgiant logiškai, tas pasiūlymas neturėtų būti labai geras, nes jo atsisakė jau bent kelios šeimos aukščiau sąraše, tačiau ištarti tą lemtingą „ne“ yra be galo sunku. Čia aš esu be galo dėkingas Kauno raj. VTAS specialistams, kurie tikrai nesudarė visiškai jokio spaudimo ir leido mus jį priimti patiems.

Dabar aš tvirtai žinau, kad anuomet pasiegėme teisingai, bet tuo metu buvo gerokai sunkiau mąstyti blaiviai, nes negalėjom žinoti, kad Paulius jau laukė savo eilės. Po pirmojo „ne“ mudu su Edita kokią savaitę buvom kaip nesavi, vis klausėm savęs ar nepadarėm klaidos. Ir to berniuko vardas tikrai visuomet liks mano atminty. Mano patarimas toks: jeigu kankina abejonės – sakykt ne. Nes kai sutiksit tą vaiką, kuris tikrai jums lemtas, abejonės nekankins. Kai po mėnesio atėjo antras pasiūlymas, atsisakyti buvo jau žymiai lengviau, nors pats pasiūlymas buvo labai panašus – net nebesvarstėm ar vertėtų nuvažiuoti vaikutį aplankyti.

Jeigu norite dar truputį save pakankinti, kol laukiate pasiūlymų, galit paskaitinėti kartą per mėnesį atnaujinamą „laisvų“ vaikų sąrašą, į kurį įtraukiami vaikai, kurių nepasirinko nė viena iš laukiančių šeimų. Sakau pakankinti, nes ten labai liūdnas skaitinys – dauguma vaikų tame sąraše turi didžiulių sveikatos problemų. Net skaitant liūdna darosi. Žinoma, yra tikimybė, kad tame sąraše atrasite vaikutį, kuris formaliai ne visai atitinka jūsų pageidavimus, tačiau su kuriuo norėtumėt susipažinti. Niekad negali žinoti.

Apylanka

Šitoj vietoj mūsų asmeninė istorija nukrypsta nuo standartinio kelio ir standartinės procedūros. Atradus vaiką, kurį norite įvaikinti reikėtų iš karto keliauti į skyrelį Teismas 2.0. Tačiau mums nutiko kiek kitaip. Kovą paskambino VTAS’o specialistė ir pakvietė susipažinti su dar vienu berniuku. Perspėjo, kad čia dar ne pasiūlymas, ir kad vaikas ne visai atitinka, tai ką mes užrašėme prašyme.

Paulius buvo vyresnis – beveik trimetis ir dar nebuvo „laisvas“, ieškinys teismui dėl neterminuoto tėvystės teisių apribojimo dar tik buvo rengiamas. Paulius gyveno lopšelyje, tačiau ten vaikai gali būti tik iki trejų metų, todėl VTAS’as jam skubiai ieškojo globėjų. Ir mūsų paklausė ar nesutiktume iš pradžių pabūti globėjais, o įsivaikinti tuomet, kai Pauliaus dokumentai bus sutvarkyti.

Iš praktinės pusės, didelio skirtumo tarp įtėvių ir globėjų nėra – vaikas gyvena tavo šeimoje, tu jį auklėji. Ir, užuot laukus kol apsisuks lėtaeigė teismų mašina, vaikas į šeimą gali patekti praktiškai iš karto, be didelių ceremonijų. Tačiau dauguma įtevių renkasi palaukti kol vaikas bus laisvas. Kodėl?

Nes teisiškai yra didelis skirtumas tarp įtėvio ir globėjo. Įvaikinimo anonimiškumą saugo įstatymai – biologinė vaiko šeima neturi teisės sužinoti nei naujos vaiko pavardės, nei gyvenamosios vietos –  nieko. Tuo tarpu globėjų adresus ne tik gali sužinoti, globėjas turi užtikrinti vaikui galimybę bendrauti su biologine savo šeima. Žinoma, jei biologinė šeima tokį norą rodo.

Mums iš pradžių tai irgi pasirodė baisu, tačiau jau po pirmo susitikimo su Pauliuku žinojome – čia mūsų vaikas. Tačiau mažus vaikus galima tik lankyti, jų net savaitgaliui negalima parsivežti namo, nuvežti į kiną, zoologijos sodą ar dar kur nors. Tų vaikų pasaulėlis yra vienas aukštas lopšelyje ir žaidimų aikštelė kieme. O teismų sprendimų laukti tenka ilgokai – mėnesiais. Todėl netrukus prasiryžome ir tapome Pauliaus globėjais. Iš pradžių laikinais, po to – nuolatiniais.

Globa

Tapti laikinu globėju procedūra yra paprasta – tam užtenka savivaldybės administracijos viršininko sprendimo. Kai jau apsisprendėme, vis kas vyko taip greitai, kad vos spėjome darbe atostogas susitvarkyti – dvi savaitės po susipažinimo Paulius jau gyveno su mumis. Bet šitoj vietoj yra dar vienas teisinis vingis – pagal įstatymus globėjas yra vienas asmuo, ne šeima. Kadangi vaiko auginimo atostogas ėmė Edita, tai ji ir tapo globėja. O aš tapau… globėjos vyru. Iš esmės mano dalyvavimas šitoj procedūroj apsirobojo vienu parašu – ant pareiškimo, kad neprieštarauju, jog mano žmona tampa globėja.

Atrodo, teisnė vingrybė, smulkmena, tačiau iš tiesų tai reiškė, kad be atskiro žmonos įgaliojimo aš vaiko nei iš darželio negaliu pasiimiti, nei pas gydytoją nuvesti – nieko. O gauti biuletenį vaikui slaugyti – iš viso jokių galimybių. Negaliu savo atlyginimui taikyti didesnio NPD, nes vaiką ne aš auginu – tik mano žmona… ir taip toliau .

Teismas 1.0

Mums tapus globėjais VTAS’as pradėjo ruošti ieškinį teismui dėl neterminuoto tėvystės teisių apribojimo Pauliaus tėvams. Šitas sprendimas mums buvo labai svarbus, nes be jo mes negalėjome pradėti įvaikinimo procedūrų, be to, teisiškai vis dar išliko tikimybė, kad Pauliaus tėvai gali pasitaisyti ir vaiką susigrąžinti. VTAS’as mus tikino, kad realiai tokių šansų nebuvo, tačiau tas neapibrėžtumas vistik liko. Mes su Pauliumi mezgėm vis stipresnius ryšius, vaikas prie mūsų prisirišo, o šitas dalykas vis dar kabojo ore.

Iš vienos pusės šito teismo posėdžio mes labai laukėm, iš kitos buvo ir šiek tiek nejauku, nes jame bent jau teoriškai turėjo dalyvauti ir Pauliaus biologiniai tėvai – kaip atsakovai. Tuo tarpu mes (tiksliau Edita) – kaip trečioji šalis. Gerai kad posėdžio nepaskelbė uždaru, nes mane iš viso būtų išprašę iš teismo salės.

Nors gal ir gaila, kad neišprašė – teko pabūti liudininku, kaip teismo plentvolis pervažiuoja du neišprususius žmonės. Aš žinau, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, kad administracinėse bylose valstybės teisinė pagalba nėra garantuojama. Bet turėtų būti, nes dabar tie du žmonės išėjo iš teismo visiškai nesupratę, kas ir kodėl jiems dabar atsitiko. O paskui stebimės, kodėl pasitikėjimas teismais Lietuvoje toks žemas. Žinoma, joks advokatas šiuo atveju nebūtų pakeitęs teismo rezultato, ir teismas tiesiog sutaupė šiek tiek laiko, viską išspręsdamas per pusvalandį, o ne kelias valandas, bet buvo tikrai nesmagu būti to dalimi.

Sprendimas, kurio teko palaukti dar porą savaičių po posėdžio, buvo toks, kokio ir tikėjomės – tėvystės teisės apribotos, Edita paskirta nuolatine Pauliaus globėja. O su teismo dokumentais Pauliaus biologiniams tėvams nukeliavo ir mūsų vardai, pavardės, adresai ir net asmens kodai. Taigi, jei mus norės kada nors susirasti – jokių sunkumų. Kartais vis pagalvoju – ar nerasiu kurią dieną laukiančių prie namų durų…

Teismas 2.0

Kol mūsų rankas pasiekė jau įsiteisėjęs pirmojo teismo sprendimas, atėjo 2015-ųjų sausis. Turėdami šį sprendimą mes jau galėjome pradėti rengti ieškinį teismui dėl įvaikinimo. Tradiciškai šita vieta keliauja tiesiai po susipažinimo ir vaikas tuo tarpu dar gyvena globos įstaigoje, bet dėl mūsų apylankos, Paulius tuo metu jau beveik metus buvo su mumis.

Todėl mes perdaug neskubėjome. Skirtingai nuo pirmojo ieškinio, kurį rengė VTAS’as, šį reikėjo parašyti man pačiam. Aš universitete turėjau civilinės teisės modulį, tačiau tai tikrai nereiškia, kad moku rašyti teisinius dokumentus. Todėl didelis dėkui VTAS’o specialistėms, kurios davė pavyzdinį šabloną, o paskui padėjo išsitaisyti klaidas ir netikslumus. Žinoma, galėjau tam reikalui pasamdyti advokatą, tačiau teisiniai dalykai šitam procese tikrai nėra sudėtingi ir dauguma išsilavinusių žmonių turėtų sugebėti juos įveikti patys.

Kai parašiau ieškinį, pastebėjau, kad dauguma dokumentų ir pažymų, kurias reikia pridėti – pasenę (daugiau nei 1 metų senumo), todėl teko juos susirinkti per naują, įskaitant ir pažymas iš policijos, kurias gauti gali tik VTAS’o specialistai. Kol galiausiai viską susirinkau atėjo ir vasara. Į teismą ieškinį nunešiau tik rugpjūčio viduryje, todėl gerokai nustebau, kad posėdis buvo paskirtas jau rugsėjo viduriui.

Kadangi šitam posėdyje mes jau buvom pareiškėjai, o ne trečioji šalis, tai ir kalbėti teko gerokai daugiau. Pastebėjimas – į posėdį būtinai atsinešti ieškinio kopiją, nes teisme pagrindinius jo faktus reiks pakartoti žodžiu ir tą daryti iš atminties nėra paprasta…

Truputį juokingas dalykas yra tai, kad būdami du pareiškėjai mudu su žmona viską turėjom pakartoti du kartus – kiekvienas atskirai. Ir teismas atskirais laiškais tuo pačiu adresu mums siuntė šaukimus į teismą ir sprendimo kopijas. Teisiškai tai savaime suprantama, bet praktiškai – vistiek juokinga.

Šitas posėdis irgi užtruko mažiau nei pusvalandį, o rugsėjo gale jau turėjome ir teismo sprendimą. Dar vienas pastebėjimas – galima teismo prašyti sprendimą vykdyti skubiai ir paprastai teismas tokį prašymą tenkina. Tas svarbu, kai vaikas vis dar auga globos įstaigoje, nes tik su įsiteisėjusiu sprendimu jums leis vaiką parsivežti namo, bet kadangi Paulius jau buvo pas mus, mes to neprašėme.

Gimimo liudijimas

Įsiteisėjus teismo sprendimui teismas pats turėtų nusiųsti sprendimo kopiją jūsų rajono Civilinės metrikacijos skyriui, kur ir reikia kreipis, kad būtų išrašytas naujas gimimo liudijimas. Jei būsite nekantrus ir kreipsitės anksčiau, nei Civilinės metrikacijos skyrius gaus savo kopiją iš teismo, teks jiems palikti vieną iš jūsų teismo sprendimo kopijų. Ją galėsite atsiimti vėliau.

Čia proceas ir užsibaigia – vaiko gimimo liudijime parašyta, kad tėvai esate jūs, ir pavardė – tokia kaip jūsų. Jeigu norėtumėte papildomų pakeitimų, pvz pakeisti gimimo vietą ar gimimo datą, tą reikėtų įrašyti ieškinyje teismui ir tuomet jau teismas spręstų ar tenkinti tokius prašymus ar ne.

Nuo momento, kai įsigalioja teismo sprendimas, teisine prasme nebėra jokio skirtumo, kokiu būdu vaikas atsirado jūsų šeimoje – biologiškai, ar per įvaikinimą. Jūs turite visiškai vienodas teises ir pareigas vieni kitų atžvilgiu. Tai tiesiog yra jūsų vaikas ir taškas.

Valstybė jums sumokės vienkartinę išmoką, lyg vaikas būtų gimęs dabar ir toliau su jumis elgsis kaip su bet kuriuo kitu vaiką auginančiu piliečiu. Įvaikis irgi bus traktuojamas kaip bet kuris kitas vaikas – jokių privilegijų ar apribojimų. Svarbu suprasti, kad nuo šito momento nera jokių „o kas jeigu?“. Vienintelis kelias jums netekti tėvystės teisių ir pareigų yra tas pats, kuriuo jų neteko to vaiko biologiniai tėvai.


Jeigu kas nors nukeliausite visą šitą kelią – sveikinu tapus tėvais ir labai labai džiaugiuosi dėl Jūsų ir Jūsų mažylio.

***

Teksto autorius – Arūnas Liuiza. Straipsnis buvo publikuotas lrytas.lt portale.