Netektys  ̶  pagalba globojamam vaikui

Netektys ̶ pagalba globojamam vaikui

Netektys – tai mums brangių žmonių praradimas dėl jų mirties, skyrybų, jų išvykimo gyventi į užsienį, sveikatos praradimas dėl ligos, traumos ar dėl natūralaus senėjimo proceso, savosios vertės praradimas dėl patirtų patyčių mokykloje, pažeminimo tėvų šeimoje, prarasto darbo, padarytų klaidų ar nesėkmingai susiklosčiusių santykių.

Kai kurioms netektims, kurios laikomos tikėtinomis, mus paruošia gyvenimas, mes visi žinome, kad teks baigti mokyklą ir atsisveikinti su suolo draugu, tikime, kad vaikai užaugs ir išskris iš tėvų lizdo, žinome, kad amžinai nepavyks išsaugoti jaunystės ir senstant mūsų kūnas pasikeis, o kažkada teks laidoti savo tėvus. Tačiau skaudžiausios ir sunkiausiai išgyvenamos yra netikėtos netektys, kurioms mes nesame pasiruošę, kurios mus užklumpa staiga, netikėtai, ir skirtingai nuo kitų žmonių, kuriuos tokios netektys aplenkia.

Vaikas, atskirtas nuo tėvų ir patekęs į globą, paprastai išgyvena skaudžias netikėtas netektis: prigimtinės teisės augti savo biologinėje šeimoje, bendrauti su tėvais, broliais, seserimis, seneliais bei kitais jam svarbiais artimaisiais. Jis netenka galimybės gyventi jam pažįstamoje, savoje namų aplinkoje, draugauti su kiemo vaikais, bendrauti su kaimynais, lankyti  savo darželį ar mokyklą. Net sunku suvokti, kiek praradimų ir pokyčių išgyvena ir ką jaučia vaikas, perkeltas į kitą šeimą. Lietuvoje žinomos krizių įveikimo psichologės O. K. Polukordienės teigimu, vaikus atskyrus nuo tėvų, jų išgyvenami jausmai bei jų pobūdis artimas jausmams, kuriuos išgyvena vaikai, netekę tėvų dėl jų mirties. Tai reiškia, kad globėjai susiduria su kraštutinai traumuojančiomis vaikų netektimis bei jas lydinčiais kriziniais sielvarto jausmais: liūdesiu, pykčiu, kaltės jausmas, nerimu, baime, neviltimi.

Japonų kalboje žodis ”krizė“ susideda iš dviejų hieroglifų, kurie reiškia pavojų ir galimybę. Tai teikia vilties, kad bet kokią krizę, netektį, galima įveikti ir pradėti gyventi be to, ką praradome. Deits Bob knygoje “Gyvenimas po netekties“ rašo, kad „sielvarto įveikimas yra sunkus darbas, kuris nedirbamas vienumoje, tam žmonės reikalingi kaip oras“. Todėl globėjo vaidmuo, jo pagalba lemia, kaip vaikas įveiks šias netektis, adaptuosis naujoje šeimoje, kaip gebės kurti naujus santykius ir ateityje sėkmingai įveiks naujas netektis, kurios neišvengiamai laukia mūsų visų.

Netekties įveikimui didelę įtaką turi kultūrinė aplinka ir kiek joje yra įprasta reikšti savo jausmus, rodyti sielvartą. Esame užaugę visuomenėje, kurioje atvirai liūdėti, blogai jaustis, juolab sielvartauti, nedera. Ši gyvenimo „norma“ diegiama jau nuo vaikystės. Vaikai nuo mažumės sužino, kad rodyti tikrus jausmus  tėvams, aplinkiniams – nepriimtina, nes yra sakoma: „pykti negražu“, „neliūdėk“, „būk tikras vyras“, „jei dar verksi – nubausiu“. Taip vaikui įskiepijama norma nerodyti savo tikrų jausmų.

Tyrimais nustatyta, kad vaikas, sulaukęs penkiolikos metų, jau būna išgirdęs daugiau kaip 23 000 raginimų nerodyti liūdesio ir nesijausti blogai, nes tai nepriimtina. Ir jei šie jausmai neišleidžiami į išorę, jie kaupiasi viduje ir neišgyventas sielvartas virsta kūno, dvasinėmis, socialinėmis problemomis, mokymosi ir elgesio sunkumais. John W. James knygoje “Kai sielvartauja vaikai“ aprašomas garpuodžio vaizdinys, kuris leidžia suprasti, kas vyksta su netekties jausmais, jei su jais nėra dirbama, jie neišreiškiami, apie juos nėra kalbama. Įsivaizduokite garpuodį, pilną vandens ir pastatytą ant kaitrios ugnies. Vanduo įkaista ir užverda, susidarę garai išleidžiami pro angą, garpuodis išleidžia garsą ir mes žinome, kad temperatūra puodo viduje labai pakilo. O dabar įsivaizduokite, jei to paties garpuodžio anga būtų užkimšta kamščiu, neleidžiančiu išeiti susikaupusiai garų energijai. Galime numatyti  koks stiprus viduje susidarytų slėgis. Greičiausiai garpuodis neatlaikytų slėgio ir įvyktų sprogimas.

Knygoje „Kai sielvartauja vaikai“ pristatomi mūsų visuomenėje gajūs mitai, su kuriais susiduriame, kai kalbama apie netektis. Vienas iš jų: „imkis veiklos“. Tikriausiai ne kartą esame girdėję tokį patarimą, galbūt juo pasinaudoję ar davę jį kitiems. Globėjai dažnai, susidūrę su gedinčiu vaiku, būtent taip bando spręsti situaciją. Susidaro pavojinga iliuzija, kad tai padeda, tačiau veikla atitraukia nuo netekties sukelto skausmo, o jausmai yra tiesiog užgniaužiami. Vaikas, kuriam netektis pati savaime yra didžiulė permaina, apsunkinamas dar papildomais pokyčiais, prigalvojant jam naujų, neįprastų veiklų, būrelių. Ypač jei vaikas iki tol nebuvo veikli asmenybė, bandymas paversti jį tokiu, jam bus dar vienas didžiulis gyvenimo pokytis, kurį jam reikės įveikti. Natūraliai po skaudžios netekties apima sąstingis, nuolatinis ar epizodiškas, kuris atitraukia nuo kasdienės veiklos, kad būtų galima pasinerti į skausmą, o ne atsiriboti nuo jo, ir taip jį išgyventi.

Kitas gajus mitas: „neliūdėk, negalvok apie tai“. Išgirdus paraginimą „neliūdėk“ kyla logiškas klausimas “kodėl, juk atsitiko blogas dalykas“, bet mūsų visuomenėje to neklausiama, nes mes stengiamės palaikyti nelogišką idėją, kad vaikai neturėtų jaustis taip, kaip iš tikrųjų jaučiasi. Nors niekam neteko girdėti raginimų  nesijausti gerai. Visiškai suprantama džiaugtis, juoktis, šypsotis, jei įvyko kas nors malonaus, gero.

„Laikas gydo visas žaizdas“- vienas labiausiai žinomų ir paplitusių mitų, jis toks gajus greičiausiai dėl to, kad laiko, norint įveikti sielvartą iš tikrųjų reikia, bet vien to nepakanka. Tai tas pats, kas sėsti į automobilį su nuleista padanga ir nieko nedarant tikėtis, kad oras pats savaime į ją sugrįš.

Įvairūs autoriai, nagrinėjantys netekčių psichologiją, bando išskirti rizikos faktorius, kuriems esant netekčių įveikimas gali būti komplikuotas. Yra nustatytas liūnas paradoksas – kuo geresni, brandesni ir abipusiu supratimu grįsti santykiai siejo žmones, tuo natūraliau įvyksta susitaikymas dėl netekties. Tačiau akivaizdu, kad globoje esantys vaikai patenka į šį rizikos lauką, nes jų santykiai su tėvais dažniausiai yra „neišrišti“, ambivalentiški, juose daug nuoskaudų, nusivylimo, kaltės jausmo. Vaikams ypač būdingas gėdos, kaltės jausmas, kai dėl susidariusios situacijos jie yra linkę kaltę prisiimti sau. Jų mintyse nuolat sukasi filmas apie tai kas būtų, jeigu būtų: „jei aš būčiau pakentėjęs ir neverkęs, kai mama mane mušė, būčiau galėjęs likti namuose“. Tokia nuolatinė filmo peržiūra neleidžia vaikui susitaikyti, išgyventi šią netektį bei judėti į priekį, kurti savo gyvenimą naujoje šeimoje.

Kaip galima padėti vaikui? Patyrus netektį natūralu jausti, išgyventi  įvairiausius jausmus. Vaikas, patekęs į globą, savo tėvams gali jausti labai prieštaringus jausmus: meilę ir pyktį, ilgesį ir nusivylimą. Paprastai pykčio jausmas – dažniausias netekties palydovas. Labai svarbu vaikui leisti suprasti, kad visi jo jausmai, susiję su netektimi, yra visiškai normalūs, kad visi tai išgyvena ir jausmai gali būti skirtingi. Vaiko jausmų normalizavimas – tai lyg vidinis leidimas jam gedėti. Svarbu vaikui padėti suprasti jo sumišusius jausmus, juos įvardinti, bei išreikšti žodžiais.

Nuo seno buvo žinoma, kad ašaros padeda įveikti sielvartą. Tai rodo senieji laidotuvių papročiai, kai buvo kviečiami raudotojai, kad visus pravirkdytų. Dabar per laidotuves artimiesiems siūlomi raminamieji vaistai. Ir jei žmogus neverkia, jis pagiriamas, sakoma: „jis gerai laikosi“. Tačiau net tyrimais nustatyta, kad sielvarto ašarų cheminė sudėtis yra kitokia nei džiaugsmo ašarų. Sielvarto ašaros turi medžiagų su raminančiuoju efektu. Vadinasi, net pati gamta mums padeda, tačiau neretai mes ją atmetam. Ko gero sakydami kitam „tu neverk“, daugiau galvojame apie savo komfortą, nes nežinome, kaip mums patiems elgtis, kaip paguosti, nejauku būti šalia verkiančio, sielvartaujančio, mus apima silpnumo, bejėgystės jausmas. Tačiau efektyviausia pagalba vaikui, gali būti tiesiog globėjo buvimas šalia, besąlyginis vaiko jausmų priėmimas, leidimas verkti, pasakymas, kad ašaros gali padėti ir jų nereikia jų gėdytis.

Vaikui išgyvenant netektį dėl atskyrimo nuo tėvų, kitas svarbus  netekties įveikimo žingsnis yra jo santykių su tėvais ar kitais jam svarbiais žmonėmis, peržvalga ir atsiprašymas. Globėjai neturėtų vengti su vaiku pokalbių apie jo praeitį, priešingai, jie turėtų vaiką paskatinti prisiminti gražius, prasmingus išgyvenimus, susijusius su jo tėvais, nes kiekvieno vaiko, turinčio net ir labai skausmingą patirtį, gyvenime buvo smagių, linksmų akimirkų, kurias verta prisiminti. Taip pat svarbu paskatinti vaiką atsiprašyti tėvų už tai, dėl ko jis jaučiasi kaltas, nes kaip buvo minėta, vaikai linkę dėl įvykių kaltę prisiimti sau. Atsiprašyti galima mintyse, garsiai kalbantis su savimi, maldose, laišku, o pasak John W. James, užbaigtis geriausiai pasiekiama tada, kai atsiprašoma garsiai, girdint bent vienam žmogui.

Ko gero svarbiausias ir sunkiausias paskutinis netekties įveikimo etapas- atleidimas. Atleisti – reiškia atsikratyti apmaudo, nuoskaudų skriaudėjui ir liautis tikėjus kitokia ar geresne praeitimi. Atleidimas leidžia pašalinti praeities sukeltą skausmą. Globėjas, kuris padeda vaikui atleisti savo tėvams, nejausti jiems pykčio, nuoskaudos, neapykantos, padeda jam priimti savo istoriją, pamilti ir mylėti save.

Dalia Bloznelienė