Vaikų pyktis. Ką daryti?

Vaikų pyktis. Ką daryti?

Nežinau kaip jūs, bet mane ilgą laiką trikdydavo vaikų pyktis. Ta perkreipta burna, surauktos akys, įsitempęs kūnas ir įkyrus klyksmas….  Rodos, aš pati visu kūnu imdavau jausti bejėgiškumą ir purtantį neišpildytą norą. Tai nemalonu, tad dažniausiai norėdavau tuojau visą šią „isteriją“ sustabdyti, paimti viską į savo rankas ir sutvarkyti. Ir žinote ką, dažniausiai tai baigdavosi dar didesniu rėkimu ir pasipriešinimu iš vaiko pusės, o tada mane irgi apimdavo įsiūtis. Aprėkdavau, nubausdavau, palikdavau vaiką vieną ar kitaip parodydavau savo jėgą prieš vaiką. Po to susitaikydavom, atsiprašydavom. Rodos viskas išsispręsdavo… Bet  toks auklėjimo būdas nedžiugino. Jaučiau, negaliu auklėti jėga, pati demonstruodama kaip reiškiasi nevaržomas pyktis.

Pažįstama? Tai yra buvimo tėčiu ar mama neišvengiamybė.  Na, nebent jūs puikiai mokate toleruoti ir reguliuoti savo bei vaikų pyktį. Tačiau netgi tai mokantys tėveliai kartais būna susirūpinę, pavargę ir pikti. Nes tai normalu, nes tėveliai irgi žmonės. Ir nėra tokio dalyko kaip Supermama ar Supertėtis. Ir valio, vadinasi, galime atsikvėpti, atleisti sau ir savo vaikams už tai, kad kartais būname tiesiog žmonės su savo sunkiais jausmais, klaidomis ir kitomis netobulybėmis.

Tačiau ką gi daryti? Juk, kai vaikas netinkamai elgiasi, mušasi ar daro nesąmones, mes tėveliai negalime jam/jai to leisti. Juk tėveliai atsakingi už vaiko auklėjimą. O iš kitos pusės mus gąsdina tas naujas įstatymas draudžiantis fizines bausmes vaikams ir vedantis į dar didesnį bejėgiškumą.

Kaip rasti aiškų kelią tarp spaudimo gerai auklėti vaiką ir netaikyti stiprių bausmių, kaip pasijusti pakankamai gerais tėveliais?

Kelias prasideda nuo supratimo, kas yra pyktis, kaip jis veikia, kaip reguliuojamas ir kaip mokomasi jį valdyti.

Manęs tėveliai dažnai klausia, kaip čia gali būti, kad vaikas tik ką elgėsi kaip visiškas laukinis žvėriukas, po kiek laiko, kai išaiškinam, kad taip negerai, atsiprašinėja, žada, kad daugiau taip nedarys. O vos už valandos viskas vėl kartojasi? Ar jis/ji specialiai taip daro? Ar meluoja, kai pažada ar gali taip greit užmiršti? O gal jis/ji iš prigimties blogas ar jam kokia liga, sutrikimas?

Dažniausia, visa tai reiškia, kad jūsų vaikas sveikas, gal tik emocionalesnis, ūmesnio temperamento, stiprios valios ar jautrus vaikas. Žinoma, kartais būna, kad vaikams iš prigimties sunkiau suvaldyti savo emocijas, nes jie turi sutrikimą, pavyzdžiui: aktyvumo ir dėmesio arba elgesio sutrikimą. Tai nekeičia reikalo, nors šiems vaikams sunkiau, bet mokytis reguliuoti savo pyktį jie taip pat turi išmokti, kaip visi kiti vaikai. O tėveliai yra pagrindiniai vaikų savireguliacijos mokytojai.

Pyktis yra natūrali emocija, kaip ir baimė, tiesiogiai susijusi su išlikimo instinktu bei streso reakcija. Vaikai negimsta turėdami pykčio ar baimės reguliavimo mechanizmus, jie to mokosi nuo gimimo. Žmonių smegenys pritaikę tokiu būdu, kad pykčio ar didelės baimės metu organizmas pereina į išgyvenimo būseną, kai yra išjungiamos aukštesniosios smegenų funkcijos, kurios atsakingos už racionalių sprendimų priėmimą, elgesio ir emocijų kontrolę. Streso reakcija yra galingas mechanizmas susiformavęs per tūkstančius evoliucijos metų kaip adaptyvus, padedantis išgyventi. Todėl, kai jis veikia, vaikai visiškai nesugeba atsiminti ką yra pažadėję, o tuo labiau sukontroliuoti savo elgesio. Nes, visų pirma, jų smegenų dalys, atsakingos už reguliaciją dar tik vystosi, o antra, streso metu deguonies padavimas į tas vietas beveik visai nevyksta.

Kad būtų aiškiau naudosiu dr. Danielo Siegelo smegenų modelį. Šis garsus vaikų ir suaugusiųjų psichiatras išrado nuostabų būdą kaip paprastai paaiškinti galvos smegenų veikimą vaikams ir tėveliams – naudojantis smegenų modeliu savo rankoje. D. Siegel‘as pasiūlė padalinti visas galvos smegenis į tris pagrindines dalis: smegenų kamieną, limbinę sistemą ir smegenų žievę.

Pabandykite sukurti mažą smegenų modelį su savo ranka: nykštį sulenkite ir prispauskite prie delno vidurio, tada surieskite likusius pirštus virš nykščio beveik jį paslėpdami. Įsivaizduokite, kad žmogaus veidas yra ties jūsų vidurinių pirštų krumpliais. Taigi plaštakos viršus vaizduoja smegenų žievę, o paslėptas nykštys ir delnas – limbinę sistemą, kuri yra giliai galvos smegenų viduje. Jūsų riešas simbolizuoja smegenų kamieną, susijungiantį su nugaros smegenimis.

Smegenų kamienas yra pati seniausia ir žemiausia smegenų dalis, kuri dar kartais vadinama roplių smegenimis. Limbinė sistema kartu su smegenų kamienu yra atsakingos už streso reakciją, kai organizmas patiria grėsmės jausmą. Evoliucijos požiūriu senesnės smegenų dalys streso metu perima kontrolę iš aukštesnių smegenų funkcijų – smegenų žievės. Smegenų žievė, o tiksliau kaktinė smegenų žievės sritis, yra tiesiogiai atsakinga už reguliaciją, už tai, kad galėtume prieš veikdami sustoti, pasvarstyti ir priimti tinkamus sprendimus, jausti empatiją, elgtis moraliai. Kontrolės perėmimas vyksta dėl to, kad esant grėsmei, būtina reaguoti greitai. Veikdamas kartu su limbine sistema smegenų kamienas prisideda prie streso reakcijos ir viso kūno mobilizacijos nustatydamas ar mes pasirinksime kovoti, bėgti ar sustingti. Ir nepriklausomai kokį streso reakcijos būdą pasirinks smegenų kamienas, kai mes esame išgyvenimo būsenoje, jis perima vadovavimą iš aukštesniųjų smegenų dalių. Tuomet mes reaguojame instinktyviai ir tampa sudėtinga, o kartais ir visai neįmanoma būti supratingu, atviru kitiems žmonėms. Intensyvaus streso metu ryšys tarp aukštesniųjų smegenų žievėje esančių funkcijų ir reaktyvių žemesniųjų smegenų dalių kamieno ir limbinės sistemos yra labai silpnas. Kad tai justumėte, sugrįžkime prie smegenų modelio rankoje. Smegenų žievę reprezentuoja keturi viduriniai pirštai. Tiesiog juos pakelkite, tai vaizdingai parodo, kaip smegenų žievė tarsi atsiskiria ir nebedalyvauja stresinės situacijos valdyme.

Siekiant reguliuoti intensyvias emocijas bręstančio žmogaus užduotis yra mokytis mažinti smegenų kamieno ir limbinės sistemos reaktyvumą, ypač, kai nėra tikros grėsmės gyvybei, didinti aukštesniųjų smegenų dalių aktyvumą bei visų trijų smegenų dalių integraciją.

Audringo vaikų pykčio metu, kai liepiame vaikams tuojau pat pabaigti pykčio sukeltą elgesį, iš tikrųjų tik padidiname jiems stresą. Mes užduodame itin sunkią užduotį, kurios jie dar neturi gebėjimų atlikti, visiškai nepadėdami o kaip tik prisidėdami prie spaudimo. Kai padedame savo vaikams išbūti, sureguliuoti intensyvius jausmus, mes tarsi statome jų smegenų ląstelėms tiltą link aukštesniųjų smegenų dalių, link geresnės emocijų reguliacijos, racionalių sprendimų priėmimo ir elgesio kontrolės.

Dabar jau žinome, kaip pyktis veikia, tad galime kartu su savo vaikais mokytis geriau jį reguliuoti.

Štai keletas rekomendacijų, kaip elgtis, kai vaikas stipriai pyksta:

  1. PASIRŪPINKITE SAVO RAMYBE. Stenkitės išlikti ramūs patys, nes jūsų vaikui reikalinga jūsų pagalba ir pavyzdys mokantis reguliuoti emocijas. Gerai padėti galėsite tik jei patys išliksite ramūs, dėmesingi ir susikaupę į vaiką. O jeigu pajutote, kad jūsų pačių pyktis jau kyla, skirkite sau laiko pirmiausia. Pakvėpuokite giliai, darydami ilgesnį iškvėpimą nei įkvėpimą, paskaičiuokite iki 10 ar ką kitą, kas jums padeda nusiraminti. Priminkite sau, kad pyktis yra natūrali emocija ir kad nereikia vaiko elgesio ar piktos kalbos priimti asmeniškai. Čia labai panašiai, kaip lėktuvo avarijos atveju – pirma, deguonies kaukę turi užsidėti tėvai, tik po to jie padeda jas užsidėti vaikams. Stenkitės neauklėti būdami susijaudinę, pikti, dažniausiai tuomet padarysite klaidų, dėl kurių vėliau gailėsitės. Efektyviausias vaikų auklėjimas vyksta, kai tėveliai yra ramūs, susikaupę ir švelniai griežti. Išlikti ramiu nereiškia viską vaikui leisti, tai žymiai daugiau – nubrėžti ribas ir išbūti su vaiku kartu, padedant jam nurimti ir susitaikyti su tuo, kad jis ar ji negaus to, ko nori.

 

  1. PARODYKITE SUPRATIMĄ, KAIP VAIKAS JAUČIASI. Vaikai nuo kūdikystės iš tėvų mokosi emocijų reguliavimo. Juk, kai kūdikis verkia ar pyksta, mes jį paimame ant rankų, supame, glostome, niūniuojame, kalbame švelnius žodelius. Po to stengiamės kuo greičiau atspėti ir patenkinti jo poreikius. Kuo geriau mums sekasi susiderinti su kūdikiu, kuo greičiau jo smegenys išmoksta nurimti. Vaikui augant ir toliau svarbu padėti vaikams nurimti, ypač, kai juos apima intensyvios emocijos. Skirtumas tik toks, kad vaikui augant, svarbu išmokti palaukti kol tavo poreikis bus patenkintas. Ir tai irgi ateina ne iš dangaus, tam reikia daug laiko pratintis ištverti nepatenkinto poreikio sukeliamą stresą. Tam būtina, kad tėveliai būtų šalia ir padėtų tai padaryti, t.y. išmokytų ištverti, o ne duotų vos tik vaikas ko paprašo arba bartų bei baustų, kai vaikas daro klaidų. Pripažindami, įvardindami, kaip vaikas jaučiasi, mes parodome, kad suprantame jį, kad esame šalia ir, kad padėsime ištverti. Įvardindami vaiko jausmus, pasistenkite kalbėti paprastais žodžiais, ypač trumpai, vaikui suprantamai, jei vaikas jaunesnis nei mokyklinio amžiaus. Nesistenkite mokyti, moralizuoti ar aiškinti, tiesiog parodykite, kad žinote, kaip vaikas jaučiasi. Pavyzdžiui, „Tu labai pyksti ant manęs, kad neleidau tau pasiimti raudonos mašinėlės iš parduotuvės. Ji tau labai patiko, tu jos labai labai nori... Tau taip sunku, kad mes jos nepirksime…

 

  1. JEI REIKIA, NUBRĖŽKITE RIBAS.

Kai vaikas netinkamai elgiasi, jam labai svarbu, kad tėveliai nubrėžtų ribas. Ribos tai tarsi apsauginė tvora, kuri padeda ir moko vaiką atsispirti emocijų impulsyvumui ir pasijusti saugiam. Vienas iš garsiausių žaidimų terapeutų Garry Landrethas pasiūlė labai paprastą ir efektyvų ribų nustatymo būdą (PIN), kurį supaprastinus galima taikyti maždaug nuo 3-4 metų iki paauglystės amžiaus. Garry Landrethas pasakė: „kai ribos turi būti nubrėžtos, o jos nėra brėžiamos, vaikai praranda progą išmokti kai ką svarbaus apie save“. Šis ribų nustatymo būdas ypatingas tuo, kad jis ne tik mokina vaikus emocinės savireguliacijos, bet įgalina ir mokina atsakomybės suteikdamas jiems pasirinkimą.

PIN auklėjimo metodas

  1. P – PRIPAŽINK JAUSMUS – pripažindami vaikų jausmus, mes palaikome vaikų ketinimus, parodome, kad suprantame juos, netgi jei nepritariame jų elgesiui. Daugeliu atvejų vaikui užtenka išgirsti, kad tėvai aiškiai supranta, ko jis nori ir jam nebereikia blogai elgtis.

Įvardinkite vaiko jausmus, ketinimus, norus ar troškimus, pvz.:

„Atrodo, kad …“

„Aš žinau, kad tu labai norėtum…“

„Aš matau, kad tu jautiesi…“

  1. I – ĮVESK RIBAS – nenaudokite skaudžių ar grasinančių teiginių, bet paprastus, aiškius teiginius (taisykles). Pavyzdžiui:

Žmonės yra ne mušimui“, „Brolis yra ne mušimui“,

„Laikas miegoti“

„Siena nėra skirta piešti“

  1. N – NURODYKITE ALTERNATYVAS – kai suprantame ko vaikas iš tikro nori, mes nesunkiai galime pasiūlyti alternatyvių, saugių būdų patenkinti poreikius. Mums tereikia nukreipti vaiko dėmesį nuo pradinio objekto, tai mes galime padaryti rodydami, žiūrėdami, pasiūlydami, ką jis ar ji gali pasirinkti. Visu savo kūnu nukreipkite dėmesį į tuos naujus dalykus, nes tai padės vaikui lengviau persijungti. Pasirinkti ką nors kitą vaikui siūlykite kūrybingai, pasistenkite sugalvoti bent keletą variantų. Ir venkite pridėti gale „gerai?“.

„Tu gali pasirinkti mušti pagalvę“ arba „Tu gali suduoti pliušiniam meškiukui“

„Tu gali pasirinkti eiti į savo lovą“ arba „Tu gali paprašyti manęs tau paskaityti vieną pasaką“

„Ką tu renkiesi?“

  1. MOKYKITE VAIKĄ ATSIPALAIDUOTI. Mokyti vaiką atsipalaidavimo pratimų yra naudinga prieš jam ar jai patenkant į audringų emocijų sukūrį, kad susiformuotų įgūdžiai ir vaikas galėtų pasinaudoti jais prireikus. Atsipalaidavimų būdų yra įvairių. Pavyzdžiui, gilus atpalaiduojantis kvėpavimas. Galima pasiūlyti vaikui įsivaizduoti, kad jis ar ji laiko rankose karšto šokolado puodelį. Ir per nosį giliai įkvepia šį skaniai kvepiantį šokolado aromatą. Tada iškvepia per burną ilgu išvėpimu (maždaug 3 sekundės trukmės) tarsi pūstų šokoladą, kad jis pravėstų. Taip kvėpuoti reiktų 4-5 kartus, kol vaikas pajustų, kad ima atsipalaiduoti. Visai mažiems vaikams tinka tiesiog pūsti muilo burbulus ir juoktis.

 

  1. SUKURKITE PRIEŠNUODĮ VAIKO STRESUI IR PYKČIUI ATSVERTI.

Streso metu žmogaus organizme pasigamina labai daug streso hormonų: adrenalino, norepinefrino, kortizolio ir kt. Šie hormonai yra reikalingi, bet dėl dažnai jaučiamo streso organizmas tarsi apsinuodija jais, ilgainiui gali net susirgti. Geriausias priešnuodis streso hormonams yra juoko ir laimės hormonai okcitocinas ir opioidai. Norint juos paskatinti tereikia skirti laiko smagiems užsiėmimams. Okcitocinas išsiskiria vos tik vaikui gimus, padėdamas mamai ir kūdikiui užmegzti artimą ryšį. Opioidai – tai gerovės, laimės jausmo hormonai, kurie išsiskiria, kai tėveliai ar kiti artimi žmonės su meile liečia vaiką, jį glaudžia, glosto. Šilti ir dėmesingi tėveliai per meilės pilną fizinį kontaktą aktyvuoja šių hormonų išsiskyrimą, tuo pačiu sukurdami saugų ryšį su vaiku. Ir priešingai, jei tėvai nesupranta vaiko poreikio fiziniam artumui arba, jei jie nuolat reaguoja į vaiko elgesį kritika ir šaukimu, okcitocino ir opioidų išsikyrimas gali užsiblokuoti.  Tuomet vaikas kenčia nuo streso hormonų „pragaro“, užsitęsęs jis gali padaryti daug žalos vaiko smegenų vystymuisi.

Vaikams ypač svarbu žaisti, nes žaidžiant vystosi jų smegenys, vyksta intensyvus mokymasis. Tėveliai, galintys skirti vaikui specialaus žaidimo kartu laiko kartą į savaitę bent po 0,5 valandos tikrai pastebės teigiamus pokyčius vaiko elgesyje. Visgi žaidžiant su vaikais svarbu nepamiršti, kad žaidimas kartu tai nebūtinai lavinimas, tai smagi spontaniška veikla, kurios esmė yra geros emocijos, o ne gražus rezultatas ar laimėjimas. Leiskite vaikams vadovauti žaidimui, o jūs tik prisiderinkite ir … mėgaukitės. Žinoma, neužmirškite ribų: tai, kad leisite vaikams vadovauti žaidimui nereiškia, kad taip bus visą laiką. Pabrėžkite, kad jūs apsikeičiate vaidmenimis tik tam specialiam laiko tarpui, kol žaidžiate.

Dar, tėveliai, nepamirškite žaisti fizinių žaidimų su savo vaikais: dūkite, voliokitės ant žolės, kutenkitės, badykitės, trinkitės nosimis, darykite apkabinimų sumuštinį ar masažo pasaką ant nugaros. Visa tai ypač prisideda prie vaiko sveikų smegenų vystymosi bei aukštesniųjų smegenų funkcijų stiprinimo, padedančių reguliuoti emocijas ir elgesį.

 

 

Dalia Guzaitienė, psichologė-psichoterapeutė ir žaidimų terapeutė

Spausdinta žurnale „Mamos žurnalas” 2017 Nr. 4 / Balandis