Traktoriukas Bernardas

Traktoriukas Bernardas

Vieną gražų pavasario rytą Ramialaukio Ūkio gyventojai išgirdo naują, iki tol negirdėtą burzgimą. Į jų Saugios Technikos Garažėlį atvyko naujas Žolės Traktoriukas Bernardas. Jis buvo dar visai mažutis, geltonas ir labai liūdnas.

Liūdėjo Traktoriukas dėl to, kad dėl jam nesuprantamų dalykų šį rytą jis turėjo palikti savo skardinį kiaurą garažą Rūdkaimyje. Jo tėveliai – Buldozeris Jumzas ir Žoliapjovė Niva dvi dienas neparvažiavo namo. Kur jie buvo, Traktoriukas Bernardas nežinojo. Kiaurą dieną jis vienas važinėjosi po akmenuotą pievutę mokindamasis pjauti ką tik išdygusius žolės stiebelius ir bandydamas suvažinėti nuobodulį. Tačiau netikėtai jo varikliukas subildo ir Traktoriukas užgeso. Baigėsi jo kuras, tad mažylis negalėjo pajudėti iš vietos ir visą naktį praleido vienas lauke.

Jis labai išalko ir sušalo. Laimei, jį visą sustirusį paryčiais pastebėjo ūkininkas Baltramiejus, vos tik išaušus išėjęs apžiūrėti kiemo. „O Mažyli, tu visai surūdysi čia riogsodamas!“ – sušuko Baltramiejus. „Ir kodėl tu ne garaže?“, niekaip nesuprato jis. Tada plačiai atlapojo garažo duris ir bandė įstumti Traktoriuką vidun, tačiau šis buvo toks išalkęs, kad nepajėgė net riedėti. „Ogi kuras pasibaigęs!“ – susiprato Baltramiejus. „Galbūt galėčiau nuleisti nuo didžiosios Žoliapjovės“, pagalvojo jis, tačiau staiga suprato, kad jos jau pora dienų garaže nesimatė. „Hm, o jeigu su Buldozeriu įstumčiau jį vidun?“, svarstė Baltramiejus, bet apėjęs visą kiemą nerado nė Buldozerio.

„Kažkas apšvarino mano ūkį!“, – sušuko Baltramiejus, – „Reikia žūtbūt pasirūpinti Traktoriuku, kol dar jis gyvas!“ Kaip tarė, taip padarė – iškvietė Tralą su oranžinėm mirksinčiom lemputėm ir su jo pagalba Bernardas buvo nuvežtas į Ramialaukio Saugios Technikos Garažėlį. Čia jis buvo nuplautas kvepiančiom putom ir net pats nustebo, kokį geltoną spindesį atgavo jo šonai. Gerieji Darbininkai pastebėjo sulinkusį nuo akmenuotos pievutės pjovimo peiliuką, ir kol Traktoriukas godžiai gėrė baką šviežio kuro, šie mikliai jį pataisė.

Kai Traktorukas Bernardas atgavo formą, jis pastebėjo, kad Saugios Technikos Garažėlyje jis ne vienas. Čia buvo ir daugiau jo likimo brolių ir sesių – Ekskavatoriukų, Priekabėlių, Kultivatoriukų ir Vejapjovyčių. Jie visi čia pateko dėl tos pačios priežasties – jų tėveliai jais nebesirūpino ir jiems reikėjo naujų namų. Pradžioje visi liūdėjo, tačiau ilgainiui priprato prie naujos vietos Ramialaukyje ir kasdien važinėjosi po pievelę ir sodą vienas kitam ramiai burgzdami.

Vieną dieną prie Bernardo priėjo Garažėlio Darbininkas ir paprašė jį važiuoti iš paskos. Sodo gale, prie tvenkinuko stovėjo gražutėlis Žalias Traktorius su Raudona Priekaba.

„Jeigu nori, gali užriedėti man ant nugaros“ – meiliu balsu tarė Priekaba. „Mes važiuosim į naujus namus Linksmakalnyje. Ten labai daug pievelių su vešlia žolyte, mums prireiks tavo pagalbos“. Traktoriuko širdelė suspurdo. „Kur.. kur mes važiuosim?…“ „Gerai išgirdai, į naujus namus!“, suburzgė Žaliasis Traktorius, vardu Jonas Dyras ir plačiai nusišypsojo. „Bet juk… aš turiu savo namus, aš čia tik laukiu kol į juos sugrįš mano mama ir tėtis!“, šūktelėjo Traktoriukas. Nors jo senas garažas Rūdkaimyje skleidė mėšlo kvapą ir buvo toks kiauras, kad naktį švilpaudavo vėjas, Traktoriukui Bernardui tai buvo jo namai. „Tavo mamytė su tėčiu nebegalės sugrįžti pas tave…“, – kaip įmanydama švelniau ištarė Priekaba, – „Jie buvo nurašyti dėl priešlaikinio susidėvėjimo ir iš jų atimtos techninės teisės.“ Traktoriukas nesuprato šių žodžių ir Žaliasis Traktorius su savo Priekaba ir Saugios Technikos Garažėlio Darbininke papasakojo kas atsitiko jo tėveliams.

Bernardas net neįtarė, kad po darbo jo tėtis Buldozeris važiuodavo ne namo, bet į gretimą Latriakampio kaimą, kur stovėjo apleista kuro kolonėlė. Čia jis įsipildavo nelegalaus kuro, kuris jo senam motorui visai netiko – šis imdavo springti, pokšėti, galiausiai pasipildavo dūmai ir užgesęs Jumzas nebepajėgdavo parvažiuoti į namus. Latriakampio kaimo ūkininkai paryčiais rasdavo nusibaigusį nežinia kam priklausantį buldozerį, paskambindavo į Ūkio Padargų Servisą ir iškviesti techniniai darbuotojai parvilkdavo jį į namus, bet ilgai taip netvėrė. Kelis kart dingus Buldozeriui, Ūkininkas Baltramiejus surašė Netinkamumo naudojimui aktą, nuo jo buvo nusukti numeriai ir šis paliktas Apleistos Ūkio Technikos angare.

O kaip mamytė? Ji, pasirodo, taip pergyveno dėl tėvelio, kad savo nerimą vis dažniau malšindavo grybukais, kurių plantaciją aptiko šienaudama pamiškėje. Iš miško atbėgusios Voverės pažinojo šią rūšį ir visaip bandė ją perspėti, sakydamos, kad grybai yra nuodingi, poveikį jie duoda tik laikinai, o paskui bus dar blogiau, nes norėsis jų nepaliaujamai vis daugiau, kad pataptų nors per katės plauką geriau! Bet kur Tau didžioji Žoliapjovė Niva klausys tokių mažų padarėlių kaip voverės. Taip ji nebegalėjo atsispirti grybukų nuodingoms savybėms ir tapo nuo jų priklausoma. Atšipo jos pjautuvai, Žoliapjovė nebepajėgė šienauti pievos, iš jos ėmė rūkti mėlynas dūmas. Kadangi buvo pats darbymetis, pievos savininkas pasamdė kitą Žoliapjovę, o šią atidavė į Remontą. Ten jai keičiami tepalai ir prižiūrima ji sveiksta. Tačiau jos sveikata nuo tų grybukų tapo labai silpna ir Remonto specialistai ją pasiliko nuolatinei priežiūrai.

Išklausęs visą šią istoriją Traktoriukas Bernardas puolė raudoti. Iš jo krištolinių žibintų riedėjo didžiulės  ašaros, tačiau Raudonoji Priekaba jį švelniai apkabino ir Traktoriuko širdelė ėmė po truputį rimti. Jis suprato, kad jo mamytė yra saugi, ir kai ji pasveiks, galbūt jis galės ją pamatyti, o kai bus galima, aplankys ir tėvelį. Nors jis buvo dar labai mažiukas Traktoriukas, bet jam pavyko suvokti, kad vienas savo skardiniame garaže jis nepajėgs užaugti, ir jam reikalingi nauji globėjai ir nauji namai. Todėl vis dar virpančia širdele, bet su vis geltoniau spindinčia viltimi jis užsiropštė naujai mamai Priekabai ant nugaros ir kartu su nauju Tėčiu Traktoriumi išriedėjo į naujus namus Linksmakalnyje.

Čia jam net žalia akyse paliko nuo atsivėrusio pievučių grožio, naujo garažo čerpiniu stogu ir kalniukų, kuriais jis kasdien galės važinėtis. Žaliasis Traktorius Jonas Dyras ir Raudonoji Priekaba juo labai rūpinosi, kasdien nuveždami į vis naują lauką ir mokindami pjauti žolę, saugodami jį nuo lietaus ir kasdien pripildami šviežio gaivaus kuro. Greitai Traktoriukas Bernardas taip priprato, kad nebegalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo kitur, nei čia. „Svarbiausia, kad esu mylimas“, – kiekvieną vakarą prieš užmigdamas suburgzdavo jis ir, mintyse palaiminęs savo mamytę ir tėvelį, iškeliaudavo sapnų karalystėn.

 

Lina ir Vaidas Urbonai