Pozityvi tėvystė: mitai ir realybė

Pozityvi tėvystė: mitai ir realybė

2019 m. sausio mėn. paramos šeimai centrą ,,Darnūs namai“ aplankė dienraščio „Kauno diena“ žurnalistė ir  pabandė rasti atsakymą, kodėl pozityvios tėvystės kursų lankymas vienus tėvus gąsdina, o kitus įkvepia. Paramos šeimai centro ,,Darnūs namai“ socialinė darbuotoja,  Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto lektorė dr. Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė yra pozityvios tėvystės programos vadovė. Vienu iš aptariamų atvejų ji sutiko, kad pozityvios tėvystės kursai buvo skiriami kaip bausmė. „Bet kokios bausmės žmonės vengia.  Tad svarbus yra požiūris, su kuriuo ateiname į pozityvios tėvystės kursus, – atlikti bausmės, nes esame įsitikinę esantys tobuli, ar tobulėti, nes norime būti gerais tėvais savo mylimiems vaikams.

„Tokie drastiški dalykai, kaip vaikų skriaudimas, egzistuoja visur. Mes – neišskirtinė visuomenė, tačiau yra įdomus dalykas. Sąmoningų tėvų, norinčių gražiai auginti vaikus, jau yra“, –  profesine patirtimi rėmėsi J.Vyšniauskytė-Rimkienė. Socialinių mokslų daktarė šyptelėjo, kad ji karjeros pradžioje specializavosi vaikų temomis, tačiau, susilaukusi savo vaikų, suprato, kad kažko lyg ir trūksta. Juokiasi turėjusi puikius tėvus, tad lyg ir natūralus sektinas modelis buvo, tačiau vis kažko trūko. Taip susiklostė, kad ji nelankė kursų specialistams, kuriuose jie buvo mokomi padėti tėvams, auginantiems vaikus, tačiau nuėjo į juos kaip mama. Taip ir atsirado supratimas, kad pagalbos tėvams labai trūksta. „Ką įdedi vaikystėje – tai turėsi visą gyvenimą. Todėl prasmingesnio darbo, nei padėti tėvams, nematau. Gilinuosi, stengiuosi, – savo istorija J.Vyšniauskytė-Rimkienė dalijasi ir drąsina į kursus atėjusius tėvus. – Pasidalysiu kolegos iš JAV Walterio Zahndo, pas kurį teko neseniai mokytis, mintimi, kuri,  kalbant šia tema, labai dera: „Mes turime išskleisti visą savo meilę prieš palikdami šią žemę.“ Drąsinti ir neteisti.

Kaip vyksta pozityvios tėvystės kursai? J.Vyšniauskytė-Rimkienė pabrėžė, kad tai ne paskaita, kai lektorius stovi priešais auditoriją ir skaito, bet aktyvus mokymasis ne didesnėje nei dvylikos žmonių grupėje. Kiekvienas dalyvis gali rinktis, kiek aktyvus nori būti dalydamasis savo mintimis ir asmenine situacija. Grupėse vyrauja neformali, pagarbi atmosfera. Specialistė įsitikinusi, kad sunkesnio darbo nei tėvystė pasaulyje nėra. Kad ir kokį darbą dirbtume, galime uždaryti duris, kitą kartą psichologiškai kiek sunkiau, bet vis tiek uždarome. Kai gimsta vaikai, tampame darbuotoju iki paskutinio atodūsio. Ir visai nesvarbu, kiek tam vaikui metų, kartu gyvename ar jau paleidome jį, bet kol esame šioje žemėje, tol galvojame apie savo vaikus. „Kiek dėmesio, investicijų skiriame profesiniam tobulėjimui? Esame bakalaurai, magistrai, vaikštome į kursus, paskaitas. O kiek skiriame tam sunkiausiam ir, be jokios abejonės, svarbiausiam ir atsakingiausiam darbui – išauginti žmogų visuomenei, sau, paruošti jį, kad jis gebėtų eiti per gyvenimą? Tai yra begalinė atsakomybė. O išeina, kad mes lyg ir savaime turime žinoti, kaip būti mama ir tėčiu, niekas mūsų šito darbo nemoko“, – akcentus dėliojo J.Vyšniauskytė-Rimkienė. Į jos vedamus pozityvios tėvystės kursus ateina ir  VTAĮT siųsti tėvai, ir savo noru. Laikantis konfidencialumo, grupėje neskelbiama, kurie čia siųsti, o kurie savanoriai. Tačiau tie, kurie privalo ateiti, pirmą kartą negali patikėti, kad čia bus gerai, nes juos privertė ateiti. Pirmasis susitikimas būna tarsi apšilimas. „Visada drąsinu tėvus, kad suklysti yra normalu, nes jie greičiausiai nežinojo, kad darė klaidų. Atėję tėvai turi jausti, kad čia bus vertinami. Dažniausiai jie patys turi didžiausių sielos žaizdų. Tie, kurie skriaudžia vaikus, nedaro to šiaip sau, jie patys žaizdoti, nes buvo skriausti vaikystėje“, – mokslu pagrįstus argumentus dėstė socialinių mokslų daktarė. Atranda save J.Vyšniauskytė-Rimkienė neabejoja, kad į pozityvios tėvystės kursus atėję žmonės yra geri tėčiai ir mamos jau vien dėl to, kad sutiko čia apsilankyti. Jie stengiasi ir ieško kelio. Specialistė neslėpė, kad dažnai susitikimuose kalbama apie pačių čia atėjusių suaugusiųjų vaikystę. Moteris neslėpė, kad kai kurie pasakojimai šokiruoja – kaip patys tėvai vaikystėje buvo nemylimi, mušami, stumdomi. Mokymuose pasiekiama, kad patys tėvai pradeda diskutuoti, analizuoti vienas kito elgesį, ima tarpusavyje bendrauti, nors į ekspertą-kursų vedėją dažnai vis tiek žiūri atsargiau. Ekspertas vis dažniau nutyla ir tik pakreipia kalbą teisinga linkme, o atradimus daro, modelius kuria patys pozityvios tėvystės kursų lankytojai. „Stebuklų įvyksta, ir ne kartą. Tėvai suvokia, kad ne vaikui reikia pagalbos, kai jie su juo nesusitvarko, o jiems patiems. Pastebiu, kad labai trūksta pozityvo. Vienas iš namų darbų yra toks, kad tris kartus per dieną tėvai turi rasti laiko pagirti save. Daugelis to niekada nėra nedarę. Bet juk kai pats savęs negiri – ar gali girti kitą? Viskas prasideda nuo savęs“, – baksnojo ekspertė išeities taškus. Specialistė pastebėjo, kad labai svarbu, kad tėvai suvoktų esantys ne vieni su savo klaidomis ir ieškojimais. „Esu dėkinga už suteiktą galimybę įsiklausyti į save ir įvertinti savo elgesio klaidas, tinkamai pritaikyti metodus“, – jau baigusių pozityvios tėvystės kursus tėvų padėkomis dalijosi J.Vyšniauskytė-Rimkienė ir vadino tai stebuklais. Socialinių mokslų daktarė pasidalijo ir nerimu. Ji pastebėjo, kad kartais tėvai ateina dėl to, kad neatimtų vaikų. „Tai man atrodo blogai. Tai rodo, kad į kursus einama dėl baimės“, – nūdienos įvykių įtakos neatmetė J.Vyšniauskytė-Rimkienė. Atėjimas į kursus dėl baimės sėja dar blogesnį dalyką – tėvai, lankantys pozityvios tėvystės kursus, gali bijoti atsiverti. Bijo, nes juk dažnam pasitaiko, kad kartais pakelia balsą arba netinkamais metodais kontroliuoja savo vaikus ir iš daugelio būtų galima paimti vaikus. Neatsivėręs kursuose neišspręs savo problemų ir neišmoks pozityvios tėvystės metodų. „Nerėkiu. Ne taip kontroliuoju. Stengiuosi kantriai išlaukti, kol pasipasakos“, – dar vieną visiškai su paaugliu nesusikalbėjusios mamos stebuklą pacitavo kursų vedėja. Išskleisti meilę Ir dar. J.Vyšniauskytė-Rimkienė atskleidė svarbiausia, ką siekiama paaiškinti pozityvios tėvystės kursuose, – kas yra gražių santykių su vaikais pagrindas. O tai – meilė, besąlygiška meilė vaikui. „Kur daugiau, jei ne šeimoje, vaikai turėtų gauti meilę ir mokytis ja dalytis su kitais. Kuo daugiau tėvai skleis jam savo besąlygišką meilę, tuo vaikas bus laimingesnis. Šią mintį pagrindžia ir moksliniai tyrimai“, – tęsė lektorė. Tyrimai rodo, kad vaikai, auginami šeimose, kuriose remiamasi emociškai šiltais santykiais, turi aukštesnę savigarbą, geriau mokosi, yra populiaresni tarp draugų, geba įveikti sunkumus, nepasiduoda netinkamo elgesio provokacijoms. Ir atvirkščiai, šeimose, kur vyrauja tik griežtos taisyklės, bet vaikai nesijaučia mylimi, dažniau turi elgesio ir bendravimo problemų. Vaikams, augusiems šeimose, kur tėvai auklėdami atstumia savo vaikus,  yra būdinga rizikinga naujovių paieška ir bendradarbiavimo stoka. Tyrimai rodo, kad tėvų perdėta globa taip pat nėra gerai vaikui. Ji siejasi su aukštesniais depresijos simptomų įvertinimais. Prastas vaikų ir tėvų ryšys − bendravimo ir tėvų palaikymo stoka, kaip tyrimų rezultatai atskleidžia, siejasi su didesniu alkoholio vartojimu ir nusikalstamumu. Todėl vienas pirmųjų klausimų, kurį išgirsta į pozityvios tėvystės kursus atėję tėvai, yra toks: iš kur jūsų vaikas žino, kad jūs jį mylite? Neretai šis klausimas paliekamas namų darbams. Tokiais, regis, paprastais klausimais stengiamasi tėvus pastiprinti skleisti meilę vaikams ir tik po to taikomi metodai, kaip to pasiekti, – tokia pozityvios tėvystės užsiėmimų taktika.

Pilnas straipsnis: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/kodel-tevai-bijo-tevystes-kursu-900210

Vilmanto Raupelio nuotr. Kauno diena