Augindami vaikus turime augti patys

Augindami vaikus turime augti patys

Žurnalistė Lina Grinkevičienė 2020 m. birželio mėn. kalbino Kauno rajono Bendruomeninių šeimos namų „Darnūs namai“ socialinę darbuotoją, sertifikuotą pozityvios tėvystės lektorę Jūratę Gudliauskaitę-Godvadę.

L.G. Paramos šeimai centras „Darnūs namai“ nemokamai teikia įvairias psichosocialines paslaugas tėvams, auginantiems vaikus. Dėl kokių problemų po karantino ėmė dažniau kreiptis žmonės?

J. G.G. Tiesa, mūsų kompleksinės paslaugos tėvams yra nemokamos, nes jos finansuojamos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Į pozityvios tėvystės įgūdžių mokymosi grupes vieni tėvai ateina patys, būna motyvuoti ir nori gauti žinių apie bendravimą su vaikais ir jų auklėjimą, kitus kaip stokojančius tėvystės įgūdžių atsiunčia specialistai. Dėl nuotolinio mokymosi ir darbo iš namų, kai visa šeima visą dieną kartu ir kai reikia darbą derinti su vaikų nuotolinėmis pamokomis, pamokų ruošimu ir buities darbais, tikėtina, daugelio santykiai tapo įtempti. Taip staiga sugriuvęs įprastas režimas yra tikras išbandymas ir vaikams, ir suaugusiesiems. Tačiau didelio tėvų antplūdžio nepajutome.

L. G. Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria tėvai?

J. G. G. Aš konsultuoju pradinio mokyklinio amžiaus vaikus auginančius tėvus, vedu mokymus pozityvios tėvystės įgūdžių lavinimo grupėms. Pradinukų tėvai dažniausiai įvardija, kad sunku vaikus motyvuoti atlikti namų užduotis, kad mažieji linkę atidėti darbus, negirdi, kai tėvai prašo ką nors padaryti, arba tenka daug sykių kartoti nurodymus, kai atliekamos  įprastos kasdienės užduotys (higienos, tvarkymosi). Tėvai taip pat sako, jog vaikai sunkiai pasitraukia nuo išmaniųjų įrenginių, pasitaikius progai nesilaiko susitarimų ir taisyklių, supykę ir susierzinę elgiasi netinkamai, priešgyniauja arba nesutaria ir pešasi su seserimis ir broliais. Nemažai gimdytojų pavargsta nuolat dėti pastangas visaip kontroliuojant atžalas. Žinoma, tam tikra kontrolė, taikoma atsižvelgus į vaikų savarankiškumą, yra būtina, bet blogai kraštutinumai, t. y. kai mažieji arba visiškai kontroliuojami, arba, atvirkščiai – auga be jokios kontrolės.

L. G. Kokius išskirtumėte šiuolaikinių tėvų tipus?

Daugėja tėvų, kurie dėl įvairių priežasčių tenkina kiekvieną atžalų norą, kai nėra jokio „stop“, „palauk“, „pagalvokim, ar tikrai reikia“, nenustatomos vaikų elgesio ribos, jiems suteikiama plati veiksmų laisvė ir nepaaiškinama, kad kartu su laisve turi būti ir atsakomybė. Tuomet mažieji nesijaučia saugūs. Bendraudami su kitais vaikais jie kuria savo elgesio taisykles, kartais dėl to skaudžiai nukenčia. Yra ir tokių tėvų, kurie stengiasi būti draugai savo mažyliams. Vis dėlto mamos ir tėčiai negali būti draugai savo nesubrendusioms atžaloms. Tėvai gali ir turi kartais būti blogi žvelgiant vaikų akimis, nes ne visada privalo sutikti su mažųjų užgaidomis. Reikia nubrėžti ribas, leisti patirti pasekmes, kai peržengiamos elgesio normos. Tėvai tampa draugais savo vaikams tuomet, kai šie suauga. Tokie lygiaverčiai santykiai jau yra sveiki. Puiku, kai vaikai nieko neslepia nuo tėvų, viską išsipasakoja. Bet ar gimdytojai turi teisę užkrauti savo problemas ir rūpesčius ant atžalų galvų, atvirauti apie savo patirtis? Manau, ne, nes tėvų problemos vaikus gali gąsdinti, psichologiškai traumuoti.

Išskirčiau dar ir tokius šiuolaikinės tėvystės modelius, kai tėvai labai rūpinasi atžalomis – per daug globoja ir kontroliuoja juos. Tokie vadinami „malūnsparniais“ ir „sniego valytuvais“.

L. G. Kas būdinga pastariesiems tėvams?

Nesvarbu, ar vaikams 3-eji, ar 16-ka, gimdytojai stengiasi viską už juos suorganizuoti, nuspręsti, padaryti, visose situacijose pakišti atžaloms pagalvėlių, pašalinti bet kokias kliūtis ir iššūkius kelyje. Kartais reikia padėti tų pagalvėlių, bet retsykiais būtina leisti vaikams ir suklysti, patirti nemalonių išgyvenimų – tam, kad stiprėtų jų savarankiškumas ir gebėjimas prisiimti atsakomybę Toks hiperglobėjiškumas ir hiperkontrolė yra žalingi. Vaikams reikia turėti ir vaikystę, ir žaidimų, ir pabandymų atsirinkti, kas jiems patinka. Esu konsultavusi mamą ir sūnų, kurie atsidūrę panašioje situacijoje įsivėlė į tarpusavio kovą. Augdamas sūnus ilgainiui ėmė nebevykdyti tų pareigų, kurių iš jo tikėtasi, nei mokslo, nei užklasinėje veikloje. Tada mama pradėjo atiminėti iš jo, kaip dabar sakoma, malonius dalykus: telefoną, kompiuterį, laisvalaikį su draugais, pramogas. Berniukas nenusileido, sakė, tegul tėvai atima iš jo viską – brangius daiktus, telefonus, bet jie neuždraus jam gyventi.

L. G. Tėvystės turime išmokti patys?

J. G. G. Yra toks posakis: „Norint užauginti vaiką, reikalingas visas kaimas.“ Dabartiniu laikotarpiu tas vaikams augti reikalingas „kaimas“ labai susitraukė. Daugeliu atvejų nebeliko to, ką vadiname išplėstinėmis šeimomis, kaimynų ir bendruomenių, kuriose vaikai būtų matomi ir esant reikalui galėtų sulaukti nukreipimo tinkama linkme. Taip yra dėl to, kad iš dalies gyvename visuomenėje, kuri rizikuoja, kurioje vertinama sėkmė. Siekdami išvengti rizikos arba nesėkmių, dažnai norime viską kontroliuoti. Šis įprotis neretai trukdo gyventi kokybišką gyvenimą. Kai kontroliuojame kitus žmones ar tai, kas apskritai nuo mūsų nepriklauso, išnaudojame daug energijos, kyla daug nerimo, o nepasisekus apima pyktis, nusivylimas kitais ar kaltės jausmas, kad per mažai stengtasi. Jeigu visą turimą energiją skirtume dalykams, kuriuos galime kontroliuoti patys, pasiektume kur kas geresnių rezultatų ne tik kaip tėvai, bet ir visose gyvenimo srityse.

L. G. Ar dažnai vaikus auginančių tėvų lūkesčiai būna nepamatuoti?

Labai svarbu, kad tėvai puoselėtų tokius su vaikais susijusius lūkesčius, kurie atitinka atžalų vystymąsi. Taip pat reikia suprasti tai, kad kiekvienas yra unikalus, fiziškai, emociškai, intelektualiai ir socialiai vystosi skirtingu greičiu. Bendraamžiai gali smarkiai skirtis: vieni anksčiau pradeda skaityti, atpažinti ir valdyti emocijas, kiti vėliau. Kai nurodome atlikti ką nors, kas neatitinka vaikų amžiaus, galimybių, jiems būna sunku paklusti ir padaryti tai, ko jų prašoma. Per konsultacijas ir darbą  grupėse tėvai, ėmę kartu analizuoti susidariusias konfliktines situacijas, pradėję ieškoti nesutarimų priežasčių, kai ne tik galvojama apie erzinantį vaikų elgesį, bet ir atsigręžiama į save, neretai patys nustemba, jog pirmiausia reikia keistis ir augti patiems. Vaikai visų pirma mokosi iš mūsų: kaip mes, suaugusieji, elgiamės supykę, kiek laiko patys praleidžiame su išmaniaisiais įrenginiais, kaip reaguojame, kai kas nors nesiseka mums patiems arba mūsų atžaloms, kaip palaikome ryšį, kiek turime kantrybės bendraudami su vaikais. Kartais patiems tėvams reikia išsivaduoti iš traumuojančios ir toksiškos patirties vaikystėje, kad galėtų priimti savo tėvus, neteisti jų, bet ir neteisinti jų elgesio.

Aš kartais su tėvais pajuokauju, kad, ko gero, būtų labai  su tėvais patogu, jei vaikai iškart be ginčų ir atidėliojimų pultų vykdyti nurodymus tarsi paspaudus komandos mygtuką. Pašėlęs gyvenimo tempas verčia mus reikalauti, kad atžalos viską padarytų čia ir dabar, o ne tada, kai tam bus pasirengę.

L. G. Gal duotumėte praktinių patarimų, kaip tai daryti?

J. G. G. Pirmiausia reikia apsupti vaikus  besąlygiška meile, sklidinai pripildyti jų meilės rezervuarus. Kiekvienas trokšta būti suprastas, taigi labai svarbu patenkinti atžalų emocinius poreikius, puoselėti ryšį su jais. Vaikų elgesį kreipiant tinkama linkme, koreguojant jį ir drausminant labai svarbus požiūris, kad vaikai visko dar tik mokosi, kad išmokstama tuomet, kai kantriai kartojama. Ir pradėti derėtų nuo pozityvo – akcentuoti ir pagirti tai, kas gerai padaryta, pastebėti atžalų pastangas. Tuomet vertėtų išsakyti patarimų ar pageidavimų, kas ir kaip kitą sykį galėtų būti padaryta geriau. Kai iš karto akcentuojama tai, kas blogai arba kas nepavyko, ir savivertė, atsiranda nepasitikėjimas savo jėgomis, todėl jiems nekyla rankos dar  kartą bandyti, stengtis – jie mano, jog vis tiek nieko neišeis.

L. G. Kas dar svarbu ugdant vaikus?

J. G. G. Svarbu apsišarvuoti kantrybe ir skirti pakankamai laiko. Suprantama, dabartiniu skubos laikotarpiu tai – nemenkas iššūkis. Stebėdami augančius vaikus matome, jog ikimokyklinukai būna nepatenkinti, kai tėvai neleidžia jiems ko nors atlikti savarankiškai, pavyzdžiui, plauti indų ar grindų, dėlioti skalbinių, gaminti maisto, siurbti kambarių. Jie trokšta visur dalyvauti ir kartu daryti namų ruošos darbus, bet mums, suaugusiesiems, atrodo, kad vaikai per maži, kad jiems gali būti pavojinga viena ar kita veikla, kad patys tam tikrus darbus atliksime ir greičiau, ir kokybiškiau. Kai vaikai paauga, viskas vyksta priešingai: mums atrodo, jog vaikai gali ir turi daryti namų ruošos darbus, tada atžalos pradeda skųstis, kad tėvai per daug iš jų reikalauja, ir nenori, o dažnai ir nemoka vykdyti tų reikalavimų. Taigi mano patarimas – nepraleisti to momento, kai patys vaikai su džiaugsmu imasi ką nors daryti: užsiimkite veikla sykiu, kantriai mokykite ir, žinoma, pagirkite konkrečias atžalų pastangas, pasidžiaukite gautais rezultatais, net jei jie netobuli.

L. G. Sakote, tėvams pritrūksta kantrybės, o vėliau dėl pasekmių jie kreipiasi į specialistus?

J. G. G. Niekas nepraeina be pasekmių – ir teigiamų, ir neigiamų. Išsikalbėjus su tėvais paaiškėja, kad norėdami nuraminti vaikus ar užimti juos, kol laukia poliklinikose arba kitur eilėje, kelionėse, jie nuo mažens atžaloms įduoda išmaniuosius telefonus, leidžia žaisti planšetėmis ar kompiuteriais arba įjungia filmukus per televizorių, kad tik mažieji nezuitų ir leistų tėvams daryti savo darbus. O informacinės technologijos, televizoriai yra stipriai veikiantys dalykai, jie labai greitai uzurpuoja smegenis. Pasekmės – psichologinės, fizinės sveikatos problemos. Būna, atsiranda ir socialinių problemų, kai mokyklinukus ima dominti tik tai, kas vyksta virtualioje erdvėje, atsiranda sunkumų bendraujant su suaugusiaisiais ir bendraamžiais. Tai trikdo vaikų vystymąsi. Pavyzdžiui, tokiais atvejais vaikams gali būti neįdomu mokytis mokykloje: skaityti, rašyti, klausytis, ką kalba mokytojai. Būna sunku tokius vaikus motyvuoti ir namuose atlikti užduotis, nes jiems rūpi tik kompiuteriai, virtualūs žaidimai. Jiems gali būti sudėtinga bendrauti realiame pasaulyje, tikėtini emocinio vystymosi sutrikimai. Tarkime, pasitaiko atvejų, kai dėl to 8 metų vaikų emocinė branda būna kaip trimečių. Virtualiame pasaulyje dalykai spalvingesni, ten greitai sulaukiama apdovanojimų, nepasisekus viename virtualiame pasaulyje galima pereiti į kitą, blokuoti virtualų bendravimą su vienu ar kitu asmeniu, kai tas bendravimas kelia nepatogumų.

L. G. Kokių klaidų daro tėvai, norėdami atpratinti vaikus nuo kompiuterių?

J. G. G. Kartais puolama į kraštutinumus – viskas arba nieko. Tarkime, staiga visiškai uždraudžiama vaikams artintis prie kompiuterių, naršyti internete, žaisti kompiuterinius žaidimus. Atžalų reakcija – kerštas. Pavyzdžiui, visai nustojama mokytis. Negerai tikėtis greitų rezultatų arba galvoti, jog užteks pagalbos, teikiamos tik vaikams. Jeigu norima teigiamų pokyčių, tėvams tenka lydėti atžalas, atjausti emociškai, pamažu keisti įpročius. „Sveikimas“ vyksta iš lėto. Teigiama, kad naujiems įpročiams atsirasti reikia mažiausiai 21 dienos. Vis dėlto tai labai priklauso nuo pačių žmonių, šiuo atveju – nuo vaikų, jų gyvenimo sąlygų, patirties, psichosocialinių ypatybių, ir nuo įpročių, kuriuos ketinama keisti. Išryškėjus raidos sutrikimams, reikalinga ilgalaikė kompleksinė pagalba vaikams ir jų tėvams ar globėjams. Tėvams tokiais atvejais būtina padėti suprasti, kaip elgtis tam tikrose situacijose, kaip dorotis su savo ir atžalų emocinėmis reakcijomis. Tik tuomet, kai gimdytojai yra patys ramūs, užtikrinti, nepasiduoda vaikų provokacijoms, žino, kaip teisingai elgtis, jie gali tinkamai lydėti atžalas, padėti persiorientuoti. Turi dirbti visi tam, kad atsirastų laiko ir vietos gyvam bendravimui, bendriems pomėgiams. Visi labai maloniai nustemba, kai pastangos duoda vaisių: atsiranda vietos apsikabinimams, pokalbiams, bendrai veiklai.

Straipsnis žurnale Ji Augindami vaikus turime augti patys