Nr1 #ApieSantykįSuSavoKūnu

Nr1 #ApieSantykįSuSavoKūnu

„Negaliu sakyti, kad nemyliu savo kūno, tačiau kiek save pamenu visada dėl ko nors kompleksavau. Viskas prasidėjo nuo per didelės nosies. Man buvo devyni metai, buvau vaikų vasaros stovykloje. Vyras, vedęs ekskursiją, pats turėdamas kumpą nosį tarė žiūrėdamas į mane: „Žmonės su didelėmis nosimis, sakoma, dažniausiai būna geraširdžiai“. Nuo to laiko negaliu žiūrėti į veidrodį neįtraukus šnervių. Ir visai nesvarbu, ką tas vyras turėjo ar neturėjo omenyje. Negaliu ir baigta. Paskui sekė rankų plaukuotumas. Pastebėjau, kad pas kitas mergaites rankos gerokai mažiau plaukuotos negu mano. Vieną dieną, kai mamos nebuvo namie pasiėmiau jos skutimosi peiliuką ir nusirėžiau visus rankų plaukus. Braukiau ranka per švelnią glotnią odą ir gėrėjausi – buvo kur kas geriau. Tada, žinoma, mama išsiaiškino apie mano „žygdarbį“ ir gavau neblogą moralą apie tai, kad rankų plaukai yra neskutami. Negana to, man jie užaugo kur kas tamsesni ir storesni. Praėjo kažkiek laiko – pakankamai nemažai – ir man tie rankų plaukai pradėjo neberūpėti. Pamačiusi dar plaukuotesnių egzempliorių nurimau. Tačiau atsirado kita problema – antakiai. Kodėl? Nes kažkada klasiokė pasakė, kad mano antakių negraži forma. Pastebit dėsningumus? Taigi, pradėjau juos pešiotis ir pieštis, vieną kartą taip išsipešiojau, kad pusės nebeliko… Eidama gatve žiūrėdavau į žmonių veidus tačiau nebematydavau nieko tik jų antakius. Taip ir gyvenau, kol vieną dieną matyt atėjo supratimas, kad pasaulyje daugybė negražių, dirbtinių, per ryškių antakių, o manieji nėra tokie ir blogi. Dabar turiu kitą obsesiją – krūtinė. Nuomonė, kurią be abejonės suformavo socialiniai tinklai – manoji gerokai per maža. Ir turiu pripažinti, nuo to momento, kai tai sugalvojau matau gatvėje nebe žmonių veidus, o … Bandau save guosti ieškodama dar mažesnių krūtinių pavyzdžių, bet tai ne kažin kiek padeda, matyt tiesiog reikia pragyventi ir šį etapą.

Taigi, visi turim kompleksų ir aš neketinu aiškinti apie tai, kad greičiausiai tik mes vieni pastebime šias savo „ydas“, tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas davė tiems kompleksams pradžią. Turiu draugių, kurios po kelių neatsargių tėvų komentarų apie svorį susirgo valgymo sutrikimu ir dar dabar negali nuo jo atsigauti… Nebūkime tais, kurie sukelia kitiems tokių nepatogumų, atsargiai rinkimės žodžius!“

Girdvilė

Iš ciklo ANT BANGOS: #IšPaauglėsUžrašų