NR3 #ApieKą(ne)valiaKalbėti

NR3 #ApieKą(ne)valiaKalbėti

„Aš pradėjau visai nebesirūpinti savo išvaizda, net paprasčiausiai nueiti į dušą tapo didelė dienos misija kartais, rodos, visai neįmanoma. Todėl vaikščiodavau dažnai neplauta galva su tais pačiais seniai nebepatinkančiais rūbais, nežinia kada skalbtais, retkarčiais net sulamdytais, žiūrėdavau į veidrodį ir raukydavausi, bet neturėjau jėgų nieko keisti tik stebėdavau gražius stilingus žmones aplink ir dar labiau savęs nekęsdavau. Aš neatsakinėdavau į žinutes, neatsiliepdavau į skambučius. Kodėl? Nes neturėjau pasakyti nieko įdomaus, pralinksminančio, paguodžiančio tiems įdomiems, linksmiems, rūpestingiems žmonėms. Todėl nusprendžiau niekam negadinti gyvenimo su savomis problemomis ir tiesiog paleisti „laimingus žmones” (tarp jų ir pačius artimiausius) „laimingai“ gyventi be manęs. O kartais, kai vis dėlto būdavau įsprausta į kampą atsakyti – aš galėdavau sėdėti valandų valandas prie tos pačios žinutes, nesugalvodama, ką atrašyti. Sėdėdavau ir negalėdavau apie nieką kitą galvoti, tik apie tą suknistą žinutę. O kiekvienas mano sakinys mintyse prasidėdavo nuo žodžio „aš“, nes galėdavau galvoti tik apie tai, kokia esu nevykelė.

Aš padėdavau daiktus į jų netikras vietas ir taip telefono pakrovimo laidas galėdavo netyčia atsidurti vonioje…Aš jau nebesiūlydavau niekam susitikti, nes jaučiau, kad jiems su manim bus nejauku, neįdomu ir nyku. Eiti į parduotuves, ypač rūbų buvo didžiausia mano baimė, nes tik slankiodavau tarp lentynų niekaip negalėdama išsirinkti. Lygiai taip pat ir su maisto produktais – pusvalandį stovėdavau viename skyriuje, mąstydama kokį sviestą paimti, kad jis būtų kažkoks tobulas ir, kad neduok Dieve, neapsikvailinčiau prieš kitus. Nesugebėdavau priimti paprasčiausių sprendimų. Pavyzdžiui – ką veikti savaitgalį. Atrodydavo, yra tiek puikių pasirinkimų ir kurį nors vieną atmesdama prarandu teisę patirti jame siūlomą nuotykį ar malonumą visam gyvenimui. Tad iki paskutinės minutės mėtydavausi, kol kiti priimdavo sprendimą už mane.

Blogiausia – aš nebegalėdavau verkti. Nė ašara nenuriedėdavo mano skruostais, kad ir kaip beviltiškai jausdavausi. O galiausiai aš nieko nebejaučiau – nei liūdesio nei džiaugsmo, nei meilės nei skausmo. Nieko. Širdyje buvo visiškai tuščia. Man pasidarė sunku kalbėti, reikšti savo mintis ir bendrauti. Atrodė, kad niekas manęs nesupranta ir nesupras.

Paradoksalu, bet, kai pradėjau apie tai pasakoti kitiems, jie kažkaip netikėtai susigūždavo, užtildavo, susinepatogindavo – nežinodavo, ką atsakyti. Bet ar aš tai pasakoju, nes man reikia kažkokio atsakymo? Net ir dabar, kai viskas, kas iš to liko – bjaurios citrinų skonio tabletės, kurias geriu kiekvieną vakarą – dalindamasi nesitikiu, kad ištarsit kažkokią stebuklingą frazę, kuri viską pakeis, tai darau, nes žinau – pasidalinta problema sumažėja perpus.“

Girdvilė

Iš ciklo ANT BANGOS: #IšPaauglėsUžrašų