Nr5 #ApieVaikystę

Nr5 #ApieVaikystę

„Pas močiutę skaniausios spanguolių uogienės ir kotletukai, naktimis galima ant lubų stebėti pravažiuojančių mašinų atspindžius, šimtamečiai sidabriniai šaukšteliai turi aiškų metalų poskonį. Ten antklodės vadinasi minkštutėmis, karbonadai – zuikio blynais, o makaronai su bolonijos padažu – kriaukliukais. Močiutės namuose niekas nepyksta, kai ryte ateini su pižama į virtuvę, net jei tas rytas užsitęsia iki pat pietų. Pas močiutę dramblio kaulo pianino klavišai mena didingą jo praeitį, o paveikslai pasakoja žinomas ir primirštas giminės istorijas. Ten porcelianiniai servizai stovi paruošti šventėms, senelių kambarys primena vaikystėje jame girdėtas pasakas, kurias močiutė skaitydavo iki tol kol užmigdavo. Močiutė žino tiek paslapčių, kad galėtų parašyti gerą, intrigų kupiną romaną, tačiau, žinoma, jų visų neišduoda. Viena iš tokių, dabar jau viešų paslapčių, kad pas močiutės tetą karo metais slėpėsi žydaitė, užtat, kai buvau penktoje klasėje, ėjome į prezidentūrą atsiimti žydų gelbėjimo kryžiaus. Prisimenu, buvau sau nusivėlusi Lietuvos vėliavos spalvų apyrankę. Dar dabar kažkur ją turiu.  Negana to, įsidrąsinau paklausti prezidentės Dalios Grybauskaitės klausimo: „O kiek pas jus čia prezidentūroje kambarių?“

Pas močiutę ir senelį sode vaikystėje turėjau savo namelį. Taip, taip! Žaliasis namelis buvo mano pusbrolio, o geltonasis – mano. Buvau kažkur antroje ar trečioje klasėje, kai tame namelyje įrengiau biblioteką. Labai savimi didžiavausi, sėdėdavau dienų dienas ten su dešimt knygų ir jas vartydavau, darydavau knygų aprašus. Tiesa, dar buvau pasidariusi ir mažą kavinukę, iš nereikalingų plytų  pasistačiau prekystalį, rinkdavau iš močiutės lysvių prinokusias, o kartais ir žalesnes žemuoges, jas trindavau su cukrumi ir pardavinėdavau. Pritraukiau gerų, lojalių klientų – tai, žinoma, močiutė, senelis ir mama.

O kiek sode mes valdėme bazių! Kažkodėl vaikystėje labai mėgdavau jas statyti. Susiręsti mažą buveinę iš nereikalingų paklodžių, plytų, pagalių būdavo mėgstamiausias mano užsiėmimas. Kažkada, turbūt, rudenį įsirengėme slaptavietę žiemai atvežtų malkų krūvoje. Buvo viena geresnių. Aišku, viskas baigėsi tada, kai mano pusbrolis, nesu tikra ar netyčia, malka pataikė man į galvą…

Štai ką man primena vaikystė – vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo tarpsnių, nes viskas tada formuojasi, o susikūrusį žmogų perkeisti sunku. Džiaugiuosi vaikyste, nors ne viskas buvo tobula, tačiau to pakeisti negaliu. O ką jūs prisimenate iš savosios? Galbūt kažką (ne)sąmoningai ištrynėte iš atminties?“

Girdvilė

Iš ciklo ANT BANGOS: #IšPaauglėsUžrašų