Nr7 #ApieNerimą

Nr7 #ApieNerimą

„Man visada atrodo juokingai žmonės, kurie sako: „Tu tik nustok nerimauti ir viskas bus gerai“. Tokiems dažniausiai norisi atšauti: „Tikrai? Ir kaip aš taip nepagalvojau anksčiau?!“ Nustok nerimauti. Tai pasakyti galėtų kiekvienas, tam daug proto nereikia. Tačiau kokią naudą duoda toks posakis? Įsivaizduokime, kad tai Jums pataria Jūsų geriausias draugas/ė ir ką Jūs tada darote? Paskiriate visą energiją, kad išpildytumėte draugo patarimą, tačiau nesėkmingai, nes esate per daug susikoncentravęs į patį veiksmą ir tada nerimas tik kyla. Kodėl man nepavyksta? Gal kažkas su manimi yra negerai? O kas, jeigu taip jausiuosi visą likusį gyvenimą? Tokie ir panašūs klausimai kyla galvoje. Ir mažiausiai, ko Jūs dabar norite, tai dar vieno panašaus pobūdžio „Jūsų būseną suprantančių žmonių“ pagalbos. Nes nerimas taip neišnyksta. Vis dėlto ar nerimas yra tik blogis? Ne, pasirodo mažas jo kiekis gali būti naudingas – pagerina dėmesio koncentraciją, atmintį, mąstymą, ir tai lemia efektyvesnį problemų sprendimą. Tačiau ką daryti, kai jis pradeda trukdyti gyventi? Atsakyti į šį klausimą deja negaliu, tačiau pasidalinsiu savo patirtimi, kokiais atvejais jis mane užplūsta.

Esu patyrusi vieną panikos ataką ir kartą stebėjusi žmogų, kuris ją patiria. Man pasidarė sunku kvėpuoti, vaizdas pradėjo greitėti, atrodė, kad visą kūną bado mažos adatėlės, o baisiausia – atėjo suvokimas, kad tai gali nesibaigti. Tikrai ne pats maloniausias momentas mano gyvenime. Draugė, prie kurios buvau, kai ji išgyveno panašų jausmą, garsiai šnopavo, isteriškai verkė ir niekaip negalėjo nurimti. Nurimti. Tai yra raktinis žodis, tačiau pats veiksmas nėra savaime suprantamas.

Esu pastebėjusi, kad pati daugiausiai nerimauju, kai kažkas vyksta ne pagal planą. Mama grįžta vėliau iš darbo, tėtis neatsiliepia telefonu, kas yra didelė išimtis, sesė, atsikėlusi ir niekam nieko nepasakiusi, išeina be telefono pasivaikščioti. Net ir tokios iš pažiūros smulkmenos gali būti lemtingos. Žinau, kad dar nerimą gali sukelti ir dideli pokyčiai. Pavyzdžiui, kai išvažiavau metams gyventi į kitą šalį, nuolat jausdavau nepasitikėjimą savo jėgomis, sunkumą susikoncentruoti, o užmigti kartais būdavo beprotiškai sunku. Prisimenu, vaikystėje turėjau aibes ritualų, kuriuos darydavau, kad niekam nieko blogo nenutiktų. Raudonos spalvos drabužis visada turi būti ant viršaus, nes tai – kraujo spalva, jokių daiktų negali būti keturi, nes keturi – mano nelaimingas skaičius ir t.t. Maniau, kad  tai tik mano vienos keistenybės, tačiau pasišnekėjusi su draugėmis supratau, kad ir jos išgyveno tą patį, tik gal rinkdavosi kitas formas.

Nuolat jausti didelį nerimą nėra normalu, nepaisant to, kad tai patiria daugybė žmonių mūsų skubančiame pasaulyje. Jei Jus kamuoja įkyrios mintys, abejojate savimi ar dažnai patiriate panikos atakas, svarbu pasikonsultuoti su gydytoju, o ne klausyti, kad ir labai protingų „visažinių“ draugų ar artimųjų patarimų. Gyvuokime!“

Girdvilė

Iš ciklo ANT BANGOS: #IšPaauglėsUžrašų