Nr8 #ApieSantykįSuTėvais

Nr8 #ApieSantykįSuTėvais

„Pakalbėkime apie santykį su tėvais. Ilgai ruošiausi šiam tekstui ir atidėliodavau, nes vis trūkdavo kažkokios detalės, kad pamatyčiau bendrą vaizdą. O dabar jį matau ir pasistengsiu pasidalinti su Jumis.

Visų pirma, esu griežtai įsitikinusi – vaikai neturi jaustis skolingi savo tėvams. „O tai kas man atneš stiklinę vandens senatvėje? Juk aš tiek dėl jo/s padariau!“ – tikriausiai ateina mintis šį tekstą skaitantiems tėvams. Bet argi sveiki santykiai tarp tėvų ir vaikų turėtų vykti lyg mainai? Aš tau padariau šitą, tu man padaryk aną. Ir visą gyvenimą prisimink, kad aš tave pagimdžiau! Ne, jokiu būdu. Vaikai turėtų jaustis dėkingi, tačiau ne skolingi. Juk aš tėvų neprašiau, kad mane pagimdytų. Tai buvo jų noras. Iš meilės vaikams, iš noro sukurti kažką panašaus į save, o gal iš užgaidos palikti žemėje pėdsaką (nes pripažinkime – visi kažkuria prasme to trokštame). Tad aš savo tėvams nieko neskolinga, tačiau dėkinga. Už viską, ką jie dėl manęs padarė ir ką galbūt dar padarys. Ir tą stiklinę vandens nešiu ne vedama noro išbraukti iš skolų sąrašo dar vieną punktą, tačiau nuoširdžiai trokšdama, kad laukiantysis jos atsigertų, nes man rūpi jo gerovė.

Kitas, mano nuomone, klaidingas įsitikinimas apie tėvų ir vaikų santykius yra tas, kad jie turėtų būti jei netobuli tai bent su kuo mažiau pykčių. Paauglystėje? Jūs rimtai? Konfliktai yra neišvengiami! Be jų nieko nebuvo ir nebus. O jei atrodo, kad kiti gyvena taikiai, greitai viskas gali apsiversti. Taip nutiko vienai mano pažįstamai. Rodėsi, kad jos su mama – geriausios draugės – tačiau dabar negali nė pasižiūrėti viena kitai į akis. Kodėl? Priežasčių gali būti daug, bet šiaip ar taip tokie kraštutinumai dažniausiai neveda gerų vaisių.

Koks mano santykis su tėvais? Nelygu, kada paklaustumėte. Ar, kai įtūžę šūkalojamės, ar jau pakėlę taikos vėliavėles juokiamės vieni iš kitų ir patys iš savęs. Esu turėjusi ir priimančiuosius tėvus kitoje šalyje. Dinamika – labai panaši. Su jais, tiesa, neteko pasirėkauti, bet labai gerai suprasdavome, kada aš arba jie peržengė tam tikras ribas ir stengdavomės kažkaip gražiai tai parodyti.

Aną dieną ėjom su mama susikabinusios už rankų. Tik trumpą akimirką, tačiau tokią ypatingą! Nežinau stebuklingos formulės, kaip tėvams ir vaikams puoselėti tvarų santykį. Matyt, reikia pastangų iš abiejų pusių, nes pats žodis „santykis“ tai sufleruoja. Vis dėlto žinau, kad svarbu turėti būtent tokių akimirkų kartu, kai tiek vieni tiek kiti suvokia neįkainojamą dalyką – kad yra mylimi.“

Girdvilė

Iš ciklo ANT BANGOS: #IšPaauglėsUžrašų