„Stiprus ryšys šeimoje – priklausomybės nuo skaitmeninių technologijų prevencija“

„Stiprus ryšys šeimoje – priklausomybės nuo skaitmeninių technologijų prevencija“

Džiaugiamės galėdami stiprinti šeimas susidūrus su skaitmeninių technologijų vartojimo keliamais iššūkiais.
Jau antri metai iš eilės Paramos šeimai centro “Darnūs namai” komanda konsultuoja tėvus individualiai, poroje bei veda tėvams socioedukacines grupes, tuomet kai tėvai jaučia, kad vaikų ir paauglių praleidžiamas laikas virtualioje realybėje ir to pasekoje kylantis elgesys tampa problema.
Antra kartą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamas projektas „Stiprus ryšys šeimoje – priklausomybės nuo skaitmeninių technologijų prevencija“ įgalino “Darnių namų” komandą konsultuoti tėvus individualiai bei poroje iškilus šioms specifinėms temoms.
Pastebėjome, kad pastaruoju metu tėvus ypač neramina praleidžiamo laiko virtualioje erdvėje laikas. Tėvai kreipėsi klausdami rekomendacijų kaip “atplėšti” vaikus nuo ekranų.Visgi šalia prevencinių temų pastebime, kad vis dažniau šeimoms kyla iššūkiai, kai vaikų elgesys jau tampa labiau problemišku – nevaldomais pykčio proveržiais ar pavyzdžiui, besivystančia priklausomube nuo pornografijos.
Kelių metų patirtis įgalino mūsų komandą parengti metodiką kaip stiprinti tėvus grupėse šiame mums visiems naujame skaitmeninės revoliucijos laike.
Nuo rugsėjo mėn. iki pat gruodžio mėn. vidurio pravedėme tris tėvų grupes skirtingose Kauno miesto ir rajono mokyklose – VDU “Atžalyno” progimnazijoje, VDU Ugnės Karvelio gimnazijoje ir KTU inžinerijos licėjuje (Panemunės skyrius).
Kiekviena tėvų grupė turėjo galimybę dalyvauti keturiose 3 val. susitikimuose, kuriuose vyko ne paskaitos, o grupinis darbas skaitmeninių technologijų tematika. Tėvai turėjo galimybę įsivardinti neraminančius ar net skaudžius klausimus, kartu su kitais tėvais diskutuoti kas geriausiai veikia asmeninėje praktikoje, grupių dalyviai atliko nemažai praktinių užduočių, kurios pirmiausia padėjo pažinti save ir žinoma savo atžalas. Grupinių susitikimų metu didžiausias dėmesys buvo skiriamas tėvų ir vaikų santykių tvirtinimui arba atstatymui, kadangi remiamės nuostata, kad visų priklausomybių pagrindinis prevencinis veiksnys – stiprus vaikų ir tėvų ryšys!
Grupes vedė pedagogikos konsultantė ir sertifikuota Individualios psichologijos instituto tėvų grupių lektorė Danguolė Zalepūgienė bei konsultantė tėvystės klausimais, Geštalto psichoterapijos praktikė, dr.Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė.
Istorijos tęsinys apie vykusius susitikimus.
Susitikimų pradžioje visada aiškinamės lūkesčius. Visų dalyvavusių vaikų ir paauglių tėvų lūkestis pirmame susitikime buvo aiškus –  kaip atitraukti vaiką nuo kompiuterio.
Suprantama, kad tėvai iš pavadinimo, kuris buvo skelbiamas įsiminė būtent šią dalį. Tačiau pavadinime buvo nurodytos ir priemonės, kurios vienintelės leidžia atitraukti vaikus ir paauglius nuo kompiuterio, tai artinti prie savęs, stiprinti ar atgaivinti gerą santykį su vaikais ir paaugliais.
          Įvyko  keturi susitikimai. Keli reikšmingi grupės bruožai buvo šie.  Vienas, kad visuose susitikimuose vadovaujamasi  asmenine patirtimi. Be  teorinės lektorės skaitomos dalies, visas temas buvo sudarytos sąlygos išgyventi savotiškais, asmeninę atmintį ir jausmus rekonstruojančiais metodais.
Kitas bruožas, kad dalyviai, kaip ir lektorė, kalbėjo „aš“ kalba ir dalinosi asmenine patirtimi. Visos patirtys buvo pagrįstos įvairių mokslininkų teiktais įžvalgomis, kaip antai Alfred Adler, Karyn B. Purvis,  Rudolf Dreikurs, Vicki Soltz, Ross Campbell, Gary Chapman.
Pirmas susitikimas buvo apie šeimos kuriamą atmosferą bei patiriamą priklausymo ir bendrumo jausmą.  Jau prisistatydami vaikų tėvai turėjo iššūkį: įvardinti bent du vaiko labai gerus vaiko bruožus. Mokėmės atsispirti nuo gerų dalykų. Namų praktika: savaitę ugdytis gebėjimą pastebėti ir mokėti įvardinti savo vaikams, o jei pavyktų ir visiems aplinkiniams gerus elgesio bruožus. Juk žmogus sugebantis pastebėti kitų gerąsias savybes, augina savo pasitikėjimą savimi.
Kitas susitikimas apie vaikų padėties šeimoje reikšmę. Tėvai bandė atgaivinti savo vaikystės  prisiminimus. Kaip jie jautėsi būdami vienturčiai, pirmieji, vidurinėliai ar mažiausi.
Nutarta, kad siekdami padėti vaikui formuoti pozityvius įsitikinimus:
•        Nevadins mažylio „kūdikėliu“ ar „mažiuku“;
•        Pakvies jaunėlį padėti namų ruošoje;
•        Vengs kalbą pradėti išskirtinai tik nuo vyriausio;
•        Sudarys sąlygas vieninteliam ir vyriausiam vaikui bendrauti su bendraamžiais;
•        Nebus rodoma viduriniajam vaikui užuojauta dėl jo ypatingos padėties tarp vyriausio ir jauniausio;
•        Suplanuos bent šiek tiek laiko su kiekvienu atskirai.
Kituose dviejuose susitikimuose, vaikų tėvai vis labiau atviravo ir jautėsi saugūs. Dalinosi savo patirtimi dirbdami su konkretaus atvejo analizė, aktyviai įsitraukdami į konsteliacijas. Taip pat analizuodami dvi temas: „Apdovanojimai ir bausmė – ar yra alternatyvų?“ ir „Netinkamo elgesio tikslai“ tėvai turėjo galimybę pasinerti į meditacijas.  Padrąsinimo tema buvo kiekvienam suaugusiam įkvėpimas veikti: su meile, su dėkingumu, ryžtingai, su pasitikėjimu būti šeimos lyderiais.
Kiekvienas dalyvis parašė laišką, kaip paskutinį pažadą sau būti mylinčiu, o tuo pačiu ir nuosekliu tėvu. Nes susitarimais grįstas auklėjimas reikalauja daug atkaklumo ir nuoseklumo. Laikas per Adventą buvo pilnas troškimų tikėti ir viltis dėl geresnių šeimos santykių.