

Girdėta tema? Spėjam, kad daugumai ne tik girdėta, bet gana dažnai savo kasdienybėje sutinkama tema.
Šią temą „sutikome“ ir mes neseniai „Darniuose namuose“ vykusioje supervizijoje pagal Satir.
Jos metu skirtingų specialybių kolegos atvykę iš įvairių Lietuvos miestų (Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus ir Kauno) dirbantys su šeimomis dalinosi savo dilemomis ir iššūkiais, kurie neduoda ramybės profesiniame lauke.
Sukant ratą vis aiškėjo, kad dvi bazinės temos, kuriuos labiausiai ir neramina, ir kelia šiuo metu pagrindinius klausimus kaip padėti savo klientams – mamos kaltė ir kaltinimai poros tarpusavio santykiuose.
Tad pasitelkus „minkštuosius“ ir „kietuosius“ Satir instrumentus drąsiai nėrėme į šias temas. Prisipažinsime lengva tikrai nebuvo, nes šis fenomenas (kaltės) dažnai mumyse gali nuo seno vienaip ar kitaip būti mūsų viduje „įsitaisęs“.
Kalbant apie motinos kaltės temą, norisi pasidalinti pagrindinėmis mintimis pasiremiant Satir sisteminiu matymu. Anot, šeimos terapeutės V.Satir mamos jaučiama kaltė gali būti iš labai seniai įsividinta.
Pirmiausia tai galėjo būti žodžiai sakomi apie jos mamą iš jos artimiausios aplinkos kai ji buvo maža mergaitė („žiūrėk kokia tavo mama“, “ji nevykus“ „obuolys nuo obels netoli rieda“ ir t.t.), kuriuos sakė tetos ar dėdės, močiutė arba tėtis.
Vėliau tapus mama dažna moteris natūraliai pradeda lygintis su sėkmingesne arba kitaip -esne savo drauge ir žinoma lyginasi su mirgančia ŠAUNIAUSIŲ mamų įvairove plačiuose socialinių tinklų vandenynuose.
Darbdaviai tiesiogiai ar netiesiogiai gali nebūti patys pozityviausi veikėjai „pakankamai geros“ mamos įvaizdžio formavime.
Vėliau vaikų ugdymo įstaigos suteikdamos neigiamą grįžtamąjį ryšį apie pačias mamas arba jų vaikų elgesį gali būti dar vieni „įkalti cvekai“ į kaltės temą, kurie taip pat gali prisidėti, kad mama pradeda dar labiau save „griaužti, kad ji yra ne tokia kokia turi būti, kad ji yra nepakankama (gera, jautri, uoli, ir t.t.).
Ar lengva kaltės jausmu atsikratyti ir jį keisti? Deja įsitikinimus, kurie per metų metus „lyg piktžolių sėklos sudygo mūsų galvose“ keisti be galo sunku.
Įsitikinimų pasėkoje (kitaip sakant minčių apie save) ir kyla tas sunkusis kaltės jausmas, kuris realiai tampa santykio su pačia savimi išdava.
Tad vėliau dažnu atveju jau nebereikia kitų, kurie tartų negatyvius žodžius. Kažkada ištari žodžiai per laiką „įsėda į moters galvą“ ir išorei tiesiogiai kartais nebedalyvaujant jos mintys pačios grūmojančiu pirštu kažką stipriai skaudaus (kaltinančio turinio ir tono prasme) jai sako..
Taigi didžiąją savo darbo dienos dalį mokėmės transformuoti per metų metus ne dėl pačios moters kaltės įsivėdintą kaltę. Kolegiškame būryje pavyko pamatyti stebuklus kaip vyksta transformacija, patirti ypatingo gylio emocijas, nubraukti ne vieną ašarą.
Kaltė su kuria kartais tenka mamai gyventi yra be galo sunki. Tad mums kaip specialistėms buvo labai svarbu išmokti kaip per realias praktines situacijas, per skausmo akimirkas nuosekliai „brautis“ iš tos metų metus „užsisenėjusios pelkės“.
Kita labai „gyva“ ir skausminga tema iš mūsų darbo lauko – tai labai padažnėję kaltinimai porose.
Remiantis V.Satir kaltinimas yra vienas iš keturių pagrindinių gynybos mechanizmų streso akivaizdoje.
Tuo metu, anot Satir, žmogus negalvoja apie kitą (jo emocijas, mintis, kūną), bet yra susikoncentravęs tik į save ir savo „kovą“.
Visgi, Satir teigia, kad dažnai kaltinti linkęs žmogus nors ir atrodo labai stiprus, turintis galią, netgi grėsmingas, viduje (ji/s) turi įsividintą taisyklę „aš privalau nebūti silpnas“. Kitaip tariant tai eina irgi ne iš stiprybės, bet silpnumo jausmo.
Tad likusią savo buvimo kartu dalį supratinėjome kaltinančio žmogaus vidinę poziciją ir pasitelkiant praktinius vaidmenų žaidimus mokėmės jas transformuoti į labiau derantį tarpusavio bendravimą.
Džiaugiamės jautriomis akimirkoms, nepakartojama patirtimi bendraminčių būry ir, anot vienos supervizijos dalyvės, „sužadintu jautrumu“ sau ir šioms tikrai nelengvoms, bet gana dažnoms temoms šeimose.
Superviziją vedė supervizorė dr.Teresė Nijolė Liobikienė ir Satir koučerė ir mentorė dr. Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė.