Jeannette Walls aprašė savo gyvenimą nuo pirmųjų prisiminimų apie save: nuo trejų metų mergaitės, bandančios savarankiškai išsivirti dešreles ir vos nesudegusios gaisre, kuris kilo užsidegus jos rausvai suknutei, iki pusamžės moters, kuri kuria savo pačios sėkmingą gyvenimą. Kuo gi įdomi ši autobiografinė knyga? Man ji patiko tu, kad atskleidžia žmogiškosios prigimties jėgą ir grožį, stiprina tikėjimą, kad net ir labai daug vargo matę vaikai gali užaugti pilnaverčias žmonėmis ir atrasti savąjį gyvenimo kelią.
Jeannette, jos brolis ir seserys gyvena šeimoje, kuri Lietuvoje būtų pavadinta socialinės rizikos šeima. Šeimos gyvenimas sunkus, be galo permainingas, spalvingas. Vaikams tenka prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių gyvenimo sąlygų, klajonių po visa JAV, tėvų nepastovumo, nuolatinės sumaišties. Vaikai augina ir gina vienas kitą. Jie rūpinasi ne tik savimi, bet ir tėvais. Kas gi palaiko vaikus? Ogi jų tėvo svajonė, kurią jis kartas nuo karto vis pasakoja savo dukroms ir sūnui: “Dykumoje jis ketino pastatyti didelius ir gražius namus stiklinėmis lubomis, storomis stiklinėmis sienomis ir net stikliniais laiptais…Kur beeitų, jis su savim nešėsi ir pilies brėžinius, kuriuos kartais išsiskleisdavo, leisdamas ir mums prisiliesti prie savo ateities kambarių projekto”.
Siūlau paskaityti visiems, kuri nori geriau suprasti vaiko mąstymą, jo jausmų pasaulį.
