Ten palaukėj, už upelio
Auga medis sau nuo seno.
Jį visi, kas gyvas žino
Ir Senu Uosiu vadina.
Ant aukštos smailios viršūnės
Gandras jaukiai įsikūręs.
O iš seno seno uokso
Didelės apuoko akys spokso.
Ant šakų sutūpę šarkos,
Žvirbliai, zylės garsiai tarška.
Tarp šaknų – ten dulkės sklando
Kažkas platina sau landą.
Zuikis dirba, pluša, kasa,
O Zuikienė žemes neša.
Jų mažylis ūsą šiepia:
Bus urvelyje daug vietos.
Bet… nutiko didis vargas;
Buvo Zuikiai neatsargūs.
Urvas tapo per platus
Ir užgriuvo juos visus.
Puolė žvėrys greitai kasti.
Landą šiaip ne taip atkapstė.
Mažąjį ištraukė spėriai,
Bet tėvelių – nebespėjo…
Vienišas Zuikutis liko.
Kokia neganda ištiko!
Nei tėvelių, nei namų –
Kaip baisu baisu baisu…
Gurgia pilvas, dreba kinkos –
Kam dabar jis reikalingas?
Gaili jo visi kaimynai,
Bet padėti kaip – nežino.
Nei pelė, nei voverytė
Jo negali išlaikyti.
Slegia rūpesčiai kiti,
O ir guoliai per maži.
Pagalvoję, pasitarę,
Kaimynėliai šitaip tarė:
„Jei papuolei tu į bėdą,
Kvieski tvarkdarę Pelėdą.“
Kai Pelėda atplasnojo,
Visą bėdą sužinojo:
Kad Zuikutis vienas liko,
Kas tėveliams jo nutiko.
Ta Pelėda – tai gudri,
Tvarkdarė tikrai puiki!
Snapą truputį pakrapštė
Ir sprendimą tuoj sumąstė.
Ten Eglyne, vidur miško
Jau seniai gyvena Kiškiai.
Paprasta šeima, tvarkinga,
Rodos nieko jiems nestinga.
Bet visi aplinkui žino,
Kas abu Kiškius kankina:
Myli jie labai vaikus,
Bet dangus nepalankus.
Tad ilgai labai nelaukus
Eglynan Pelėda traukia.
Beldžia Kiškiams į duris –
Ką Zuikučiui atsakys?
Kiškiai ilgai negalvojo,
Tuoj mažajam guolį klojo,
Skania morka pavaišino,
Stipriai stipriai apkabino.
Nors pagirdytas ir sotus,
Šiltu patalu apklotas,
Bet Zuikučio ausys tirta,
Apatinė lūpa virpa.
Trūksta tėčio ir mamos,
Savo urvo šilumos.
Ir draugai kažkur toli…
Čia visi juk svetimi.
Ką reikės daryti ryt?
Kur miegoti teks poryt?
Kiškiai – dėdė ir teta –
Ar jie bus rytoj greta?
„-Tu, Zuikuti, nebijok,
Merki akeles, miegok.
Kiškiai visad bus šalia,
Saugos ir globos tave.“
Kai migdydama sūpavo,
Taip Kiškienė jam dainavo.
Nors Zuikučiui neramu,
Jis užmigo pamažu.
Bėgo dienos… ir savaitės.
Pamažu ir mėnuo keitės.
Sapnai lankė ramesni,
Namai tapo jaukesni.
Atsirado ir draugų:
Žvirblių, zylių, voverių.
Kai išlandžioji kampus –
Ir Eglynas nebaisus.
Po žingsnelį, po truputį
Apsiprato čia Zuikutis.
Ir iš lėto, nejučia,
Tapo jie gražia šeima.
Arūnas ir Edita
