„Kai buvau maža, mane visada labiau masino suaugusiųjų kalbos prie stalo, nei bendraamžių žaidimai. Klausydavausi aš tų kalbų ir varvindavau seilę – taip būdavo įdomu. Prie stalo nebuvo mano didelių palaikytojų – kam čia ta maža cekava zosė kišą nosį į suaugusiųjų reikalus, o man būdavo vis tiek – visi nueidavo žaisti, o aš tarsi kažkaip magiškai – vėl atsiduriu prie suaugusiųjų. Galvojau, kad seniai išaugau iš to amžiaus, bet matyt ne visai įmanoma iš jo išaugti – per gimtadienį mane pasveikina visų artimiausių draugių mamos… ir tėčiai… ir net mamos draugės…
Tada galvoju koks gi tas mano santykis su bendraamžiais. Rodos, geras. Man įdomios jų temos, mano įdomios jiems. Turbūt artimą santykį tarp žmonių ir galėčiau įvardinti taip – kai sutampa temos, kuriomis norima dalintis. „O gal kaip tik įdomiau, kai temos skirtingos?“ – sakysite jūs. Na, turėdama omeny „tema“ aš šiuo atveju žvelgiu plačiau – apibendrinu interesus, pomėgius, požiūrį. O tai mano nuomone yra svarbiausia. Vienas iš dalykų kodėl nebesinaudoju populiariąja nesuklysčiau sakydama paauglių programėle „Tinder“ yra dėl to, kad nepaisant to, jog joje galima sutikti daug pažįstamų, žmonės, kuriuos „pasvaipini“dažnai neturi bendrų interesų. O aš paprastai nenusiteikusi kalbėti apie orą. Kitas dalykas, aišku, tokiose programėlėse susirenka žmonės su labai skirtingais tikslais… Bet tai jau kita istorija.
Buvo gyvenime toks laikotarpis, kai tikrai sunkiai sekėsi rasti draugų arba tie rastieji buvo nelabai kam tikę. Pavyzdžiu, kartą mano „geriausia draugė“ nusprendė pajuokauti ir nuėmusi man batą prieš visą klasę įmetė jį į klozetą. Man vienuolikmetei tai buvo labai skaudu. Ir ką aš tada dariau? Nenuleidau galvos ir „kovojau“ iki galo? Ne, kartais paverkdavau, kartais pavydėdavau, tačiau giliai širdyje žinojau, kad mano žmonės kažkada ateis. Ir jie atėjo. Pasibeldė į mano širdį kiek nedrąsiai. Bet aš žinojau, kad tai jie. Ir nesvarbu, jog jie supo mane iki tol labai ilgą laiką, jie atėjo tada, kai mūsų „temos“ sutapo. Kartais tenka „pasišlifuoti“, kartais gerokai apginti savo nuomonę, bet tai yra žmonės, kuriais pasitikiu labiausiai.
Taigi, draugų, rodos, turiu pakankamai ir jų man pilnai užtenka, tačiau kartais norisi žmogaus su kuriuo būtų galima kurti tą dar artimesnį santykį. O tas žmogus vis neateina. Tačiau tada prisimenu auksinę taisyklę (kurios mano brangiosios draugės, vis padeda nepamiršti) – norint kurti tvarų santykį su kitu, pirmiausia reikia susikurti tokį su savimi, jausti sau meilę, kartais pasilepinti ir sau padėkoti. Taigi išeinu mokytis medituoti, skaityti klasikines knygas ir daug gaminti, o ir jums siūlau nuveikti kažką kas teikia malonumo. Nes viskas prasideda nuo meilės sau…”
Girdvilė
Iš ciklo ANT BANGOS: #IšPaauglėsUžrašų
