Ji supyko. Juodai supyko. Ant savęs. Už kiekvieną taip, kurį išspaudė per jėgą, kad kitiems būtų patogiau. Už kiekvieną kartą, kai „davė kelią” – dažniausiai net ne vertam to kelio žmogui, o eiliniam slunkiui, kurio gyvenimas niekaip nesusijęs su jos pačios. Už normalumą, kuris pavirto grotesku, kai nematė savo nuovargio, už tylą, kai viduje šaukėsi balso, už kaltinimą, vertinimą ir tą patį savęs matavimąsi su kitais per kitus, kurių nepastebėjo. Supyko, nes jautė begalinį norą užsimerkti ir nieko iš to paties nuovargio nebejausti…tačiau ne iš nuovargio gyvenimui – jis jai vis dar brangus, – bet nuovargio nuo galimybių, kurios šiandien išsibarstę aplinkui kaip cukrus ant stalo, o ji vis dar bijo, kaip tada, kažkiek metų atgal, kai niekam nebuvo reikalinga.
Ji supyko, nes suprato – sustojimas ateina ne tada, kai „reikia poilsio”, o tada, kai kūnas lūžta ir miega kaip užmuštas. Sustojimas tampa ne pasirinkimu, o bausme. Ironija tokia aštri, kad norisi ją kandžioti: troškimas gyventi daugiau nei nuovargis, bet baimė – didesnė už viską. Ir tas pyktis – juodas, netgi gražus, nes jis vienintelis dar rodo, kad viduje kažkas dega.
Ji pyksta,ji dega, bet nedegina. Liepsna jos viduje ne griauna, o šildo, tik tas karštis — jaukus, šiltas, bet pavargęs, tarytum židinys, kuris dar laiko ugnį, bet malkos baigiasi, ir reikia rinktis: užkurti naują ar leisti kibirkščiai tapti anglimi?!
Ir keista — tame pyktyje ji rami. Nes ji žino: tai ne pasaulio, o kitų bejėgiškumo liekanos ją spaudžia. Ne jų neapykanta, o jų nemokėjimas deleguoti, pasitikėti, patikėti. Ji pyksta, bet suvokia — ši banga nusineš kelias nepatogias vietas jos gyvenime, atlaisvins erdvės. Šįkart ne naujiems projektams (nors gal ir jiems), bet pirmiausia — pagarbai sau. Nes daugiau duodi, kai sakai NE ir jauti, kad esi pakankama, pilna, pilnatvėje dosni, nei tada, kai bejėgiškai išspaudi „taip”.
Ir tuomet ji pasineria į save kaip į salą
. Ten, kur slepiasi tyliausi jos vidiniai lobiai, kur dulkės nenusėda ant esmės. Ji prisiliečia prie jų atsargiai, lyg prie relikvijų, ir su Dievo pagalba išneria atsinaujinusi. Keista, paslaptinga, bet jau su apsisprendimu būti, gyventi, kurti…
#-#-#-#-#-#-#-#-#-#-#-#-#-
Mintys po dviejų savaitgalių moterims, kuriuos vedė Joana Cironkaitė tema: Aš, kaip SALA, remiantis neuroedukaciniais metodais.
SAVAITGALIO INTENSYVAS MOTERIMS
„AŠ KAIP SALA”
Lapkričio 8 d. 10-16 val.
Lapkričio 9 d. 9 – 15 val. 
Lapkričio 29 d. 10-16 val.
Lapkričio 30 d. 9-15 val.
Savęs stiprinimo ir resursų atstatymo patyriminis susitikimas moterims, remiantis neuroedukaciniais metodais.
Ar esi pavargusi būti viskam ir visiems?
Tu duodi. Kuri. Rūpiniesi. Laikai viską ant savo pečių.
Bet kada paskutinį kartą sustojai ir paklausei savęs – kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi?
Šis susitikimas – ne dar viena paskaita ar saviugdos seminaras.
Tai – kvietimas grįžti į save.
Į tą tavo vidinę salą, kur viskas tyksta, kur tu žinai, kas esi, net jei pasaulis sako kitaip.
Čia tu:
sustosi ir išgirsi save, be triukšmo ir be spaudimo,
suprasi, kodėl jautiesi taip, kaip jautiesi,
išmoksi paprastų, bet veiksmingų būdų save palaikyti – kūnu, kvėpavimu, dėmesiu,
išsineši ne „dar vieną žinojimą”, o tikrą patyrimą, kuris liks su tavimi ilgiau nei šis šeštadienis.
Tai vieta, kur tau nereikės nieko įrodyti.
Kur galėsi leisti sau būti tiesiog moteris – su viskuo, ką jauti.
Ir išeiti – šiek tiek pilnesnė. Šiek tiek ramesnė. Arčiau savęs.
Vieta: Kaunas, Darnūs namai, Savanorių per. 163
*** Vietų skaičius ribotas, prieš savaitgalį organizuojami individualūs pokalbiai
Užsiėmimą veda Joana Cironkaitė.
Registracija: https://docs.google.com/…/1FAIpQLSc91A0OMyK…/viewform…
Daugiau informacijos:
+370 678 70558
paramaseimai@darnus-namai.lt
Susitikimai nemokami.
Projektas „Kompleksinės paslaugos (KOPA)“ Nr. 07-007-P-0001 finansuojamas 2021–2027 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos „Europos socialinio fondo +“ ir 2021–2027 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos bendrojo finansavimo lėšomis.
Grupės dalyviai bus paprašyti užpildyti projekto dalyvio anketą.
