Pastaraisiais metu dažnėja atvejų, kai tėvai kreipiasi dėl savo vaikų ar jaunuolių nenoro lankyti mokyklos. Paprastai tėvai būna pavargę nuo situacijos, kurios nemoka ir nežino, kaip suvaldyti. O priežastys dažnai būna daug gilesnės, negu jiems norėtųsi. Tiek tėvams, tiek ugdymo įstaigai šį įššūkį galima įveikti tik bendradarbiaujant. Kaip į pamokų nelankymą galima pažvelgti remiantis individualiosios psichologijos teorija, kurią sukūrė Alfredas Adleris, aiškinant vaiko elgesį per socialinio konteksto, šeimos ir auklėjimo prizmę. Vertinant pagal vaiko/jaunuolio netinkamą elgesį (pamokų nelankymą), kaip tikslą, kuriuo jis siekia pranešti apie save, tegul ir netinkamais būdais, siūlau pažvelgti į situaciją iš „namų“.
Tėvams vertėtų įsivertinti:
Ar patenkintas vaiko poreikis priklausyti, būti reikšmingam.
Pagal A. Adlerį, žmogų motyvuoja priklausymo jausmas ir siekis būti reikšmingu. Jei šeimoje vaikas nesijaučia svarbus, išgirstas ar vertinamas, jis gali ieškoti dėmesio kitais būdais. Pamokų nelankymas tampa klaidingu reikšmingumo siekimo būdu – vaikas „būna pastebėtas“ per probleminį elgesį.
Ar vaikas/jaunuolis jaučiasi besąlygiškai priimtas?
Individualioji psichologija teigia, kad visi vaikai patiria nepilnavertiškumo jausmą, ypač mokykloje. Jei tėvai kritikuoja, lygina su kitais, menkina pasiekimus, šis jausmas stiprėja. Vaikas gali vengti mokyklos, kad apsisaugotų nuo nesėkmės, gėdos ar pažeminimo.
Kokia yra šeimos atmosfera ir vaiko ankstyvoji patirtis?
A.Adlerio teorijoje svarbi šeimos aplinka jau ankstyvoje vaikystėje. Chaotiška, konfliktiška ar emociškai šalta atmosfera namuose gali formuoti vengiantį gyvenimo stilių. Pamokų nelankymas tampa nuoseklia strategija spręsti sunkumus – „jei neisiu, manęs nevertins“.
Koks yra vaikų auklėjimo stilius?
Išskiriamos auklėjimo klaidas, kurios tiesiogiai siejasi su pamokų nelankymu:
- Per didelė globa, kai vaikas neišmoksta atsakomybės, vengia pareigų.
- Per didelis griežtumas, kai vaikas maištauja arba pasitraukia.
- Apleistumas, kai vaikas nesijaučia priklausantis nei šeimai, nei mokyklai.
Ar šeimai svarbūs pasaulio įvykiai ir reikšmė, kad kiekvienas gali daryti įtaką visuomenėje?
Individualioji psichologija pabrėžia socialinį interesą – gebėjimą jaustis bendruomenės dalimi. Jei šeimoje neskatinamas bendradarbiavimas, empatija, atsakomybė, vaikas nesusitapatina su mokyklos bendruomene. Pamokų nelankymas tampa socialinio ryšio nutrūkimo pasekme.
Tėvams labai svarbu jaustis galinčiais ir pasitikinčiais tėvystėje. Dažnai žmonės išgyvena problemų sprendimo krizę, ją neigia, o jei pripažįsta, kartais kaltina, tiek kitus, tiek save. Toks būdas tik dar labiau gilins susiklosčiusią krizę šeimoje. Tai tampa ne tik vaiko ir tėvų, bet tėvų tarpusavio santykių krize. Svarbu rasti resursų, nuo ko atsispirti. Nors į vieną šių klausimų atsakant „taip“, pirmiausia reikia susitarti dėl būdų, kaip galite padėti vaikui ir sau.
Autorius: Danguolė Zalepūgienė
