Smurtas beveik kasdien tampa eilute policijos suvestinėse – prieš moterį, vyrą, vaiką ar senolį. Ar kitaip jau nebemokame? Kodėl kasdienius konfliktus vis dar sprendžiame jėga, o ne atsakomybe?
Praėjusiais metais skirti per 21 tūkst. orderių smurto pavojų artimoje aplinkoje keliantiems asmenims. Nors seksualinės prievartos nusikalstamų veikų, nuo kurių nukentėjo vaikai, skaičiai mažėja, tačiau 2024 m. nuo tokių nusikaltimų ir nusikalstamų veikų nukentėjo 356 vaikai. Žmogiškai ši statistika telpa į vieną eilutę – smurtas.
Apie smurto apraškas visuomenėje kalbamės su Vytauto Didžiojo Universiteto VDU, socialinio darbo katedros docente, Geštalto psichoterapijos konsultante Jorūne Vyšniauskyte-Rimkiene.
Laikai modernėja, gyvenimas gerėja, vis daugiau galimybių žmogui lavėti ir kitaip tobulėti, tačiau smurto apraiškos mūsų visuomenėje deja išlieka vis dar gaju reiškiniu. Kodėl taip yra?
Manau ne kartą esame girdėję apie eksperimentus, demonstruojančius situacijas kuomet gavę galią žmonės pradeda skriausti kitą asmenį. Vienas tokių klasikinių smurto apraiškas analizuojančių mokslinių eksperimentų − 1971 m. vykdytas Stanfordo kalėjimo eksperimentas, kurio metu mokslininkas Philip Zimbardo pakvietė grupę studentų „tapti“ kaliniais, o kitą grupę „kalėjimo prižiūrėtojais“. Šio mokslinio eksperimento metu buvo nagrinėjama žmonių elgsena, kuomet jie atsitiktine tvarka buvo suskirstomi į nevienodų galių grupes ir buvo stebima kaip jie priima tą nelygybę ir kada ją ginčija. Šis eksperimentas atskleidė, kad žiaurus žmogaus elgesys formavosi ne dėl „blogo charakterio“, bet dėl socialinės aplinkos spaudimo. Ši patirtis parodė, kad psichologiškai sveiki žmonės gali pradėti smurtauti arba tapti paklusnūs, kuomet aplinkoje galia, kontrolė ir „nužmoginimas“ tampa socialine norma.
Bet tai tėra vienas eksprimentas.
Galime prisiminti ir garsios menininkės Marinos Abromovič išskirtinį – „Ritmas 0“ ((angl. „Rhythm 0“) performancą, kuomet meninės erdvės prieigose gavę galimybę su 72 skirtingais objektais (vatos gumulėliu, plunksna, peiliuku ar užtaisytu pistoletu ir t.t.) bendrauti su menininke, pradžioje lankytojai elgėsi ramiai ir pagarbiai, vėliau pradėjo elgtis smurtiškai prieš menininkę, ją žalojo fiziškai, supjaustė drabužius ir net sukėlė grėsmę jos gyvybei.
Šio meno kūrinio dėka buvo stebima, kas nutinka žmogaus elgesiui, kai jam suteikiama visiška galia prieš bejėgį kitą asmenį, kuris nesipriešina. Performansas atskleidė, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms gavę valią, žmonės yra linkę skriausti kitą jei šis nesigina ir nesipriešina.
Abu šie eksperimentai dar kartą patvirtino, kad smurtas tai iš esmės yra galios panaudojimas prieš kitą, kuomet stipresnis dažniausiai naudoja galią prieš silpnesnį. Kuomet stipresnis turi nelimituotą galią, o silpnesnis negali apsiginti ir nėra pasekmių agresijai.
Kiek žmogaus prigimtis, patirtos psichologinės traumos lemia polinkį skriausti kitą?
Praktinė patirtis konsultuojant šeimas atskleidžia, kad vaikystėje skriausti žmonės suaugę patys yra linkę skriausti kitą. Tai dažniausiai daroma nesąmoningai, nenorint kito skaudinti, tiesiog viduje vis dar esantis emocinis skausmas streso akivaizdoje, kai pavyzdžiui, vaikas verkia, rėkia, neklauso, paauglys netinkamai elgiasi, prieštarauja, aktyvuojasi ir tėvai savo praeities skausmą rėkimu, trenkimu, žeminimu perkelia vaikui . Kitaip sakant „žaizdotas“, savo „vidinių žaizdų neišsigydęs“ žmogus, to dažnu atveju nesuvokdamas, streso akivaizdoje bendrauja remdamasis „savo emocinėmis žaizdomis“, kitaip pasakius – veikdamas iš trauminės patirties auklėja savo vaikus arba bendrauja su savo šeimos nariu. Net seksualinis smurtas prieš savo vaiką anot garsios psichoterapeutės Alice Miller gali būti nesąmoningas keršto aktas savo tėvams, kurie kažkada juos skriaudė, o jie negalėjo jiems pasipriešinti.
Vaikystės patirtys ir geros, ir blogos veikia mūsų emocijas ir mintis, o vėliau ir suaugusiųjų elgesį. Ne antraeilė ir autokratinio tėvų modelio įtaka.
Griežtos bausmės, autokratinis tėvų elgesys formuoja neigiamus įsitikinimus apie save – „aš esu menkas“, „bevertis“, „niekam tikęs“ ir pan., kuriais vėliau yra pradedama tikėti ir atitinkamai elgtis. Jei aš galvoju, kad esu bevertis, tai tuomet daug labiau tikėtina, kad leisiu kitam asmeniui su manimi atitinkamai elgtis – demonstruoti nepagarbų elgesį. Kitaip sakant, įsitikinamai mus „pasodina į mūsų minčių kalėjimus“ ir mes juose gyvename tikėdami, kad tos kažkada mums kitų žmonių įdiegtos žalingos mintys apie mus ir pasaulį yra faktas.
Tačiau jei tokie įsitikinimai šeimoje atsikartoja jau ne per vieną kartą, tuomet tokius šeimoje įsibujojusius neigiamus įsitikinimus bus dar sudėtingiau atpažinti ir pakeisti.
Garsus amerikiečių psichiatras Daniel Siegel patvirtina per giminės skirtingas kartas nešamų, neigiamų elgesio modelių galią sakydamas, kad „jei nėra savęs-suvokimo (angl. self-understanding) − istorija pasikartoja, neigiamos šeimos interakcijos yra perduodamos iš kartos į kartą“. Tad kyla klausimas, ar įmanoma tokią neigiamą mintyse įsitvirtinusią patirtį keisti? Sunku, bet tikrai įmanoma, einant sąmoningu savęs pažinimo ir stiprinimo keliu.
Ir, turbūt, atvirkščiai, kai asmuo tiki, kad kitas žmogus yra menkesnis (prastesnis, mažesnės vertės) mano elgesys tą taip pat demonstruos – galiu įvairiomis formomis netinkamai su kitu elgtis (kritikuoti, menkinti, žeminti, mušti ir kitaip skriausti kitą asmenį).
Šį neteisingą įsitikinimą taip pat, bus sunku pakeisti, nes juo tikėta dažniausiai labai ilgai ir „šventai“. Tad tikėtis pokyčio iš tokio asmens būtų gana naivu, ypač, jei jis turi savo tėvų, senelių bei visuomenės palaikymą laikytis tokio įsitikinimo, kaip antai „vaiką aš pagimdžiau, tad “galiu elgtis su juo kaip noriu“; „sutuoktinis yra mano nuosavybė“; „moteris turi paklusti vyrui“. Ir ypač jei žmogus neturi motyvacijos šiems įsišaknijusiems įsitikinimams bei elgesiui keisti.
Priklausomai nuo to kokioje aplinkoje augame tokias ir išsinešame emocijas, apie kurias, tikėtina, mažai kam pasakojamės. Ką vaikas „užsiaugina“ savo viduje, kai ilgą laiką patiria smurtą – kokius jausmus, būsenas, santykį su savimi?
Emocijos veikia mūsų elgesį. Žmogaus atskiros sistemos – protas, kūnas, emocijos, elgesys yra tampriai tarp savęs susiję. Ilgai savyje nešiojamas, neišreikštas pyktis (emocija), tampa agresija (elgesiu).
Agresija gali būti nukreipta į mus pačius – savižala, arba į kitą. Kartais pyktis, kuris nukreipiamas į kitą asmenį, gali būti visai tiesiogiai nesusijęs su adresatu. Pavyzdžiui, darbe patyrus neigiamas emocijas, dėl to, kad kažkas nepasisekė neišreikštos stiprios emocijos parnešamos į savo artimiausią aplinką ir tuomet kažkas kas tuo metu pasitaiko „po ranka“ – sutuoktinis, vaikas ar net katinas gali tapti tos stiprios neigiamos emocijos iškrovos objektu, jaučiama emocija perkeliama kitam žmogui.
Ir taip emocijos nubanguoja. Jei ši schema kartojasi, galime tikėtis, kad vaikas, į kurį tėtis ar mama pastoviai nudrenuoja savo pyktį ir kitas neigiamas emocijas, jų jau negali savyje atlaikyti ir jas taip pat turi „nupilti“, tad dairysis (sąmoningai arba nesąmoningai) kažko kam savo neigiamų emocijų gausą galėtų perkelti. Tas kažkas gali būti mažesnė sesė ar brolis, klasės draugas, augintinis.
Baisu.
Taip. Bet taip veikia emocinis skausmas – nieko su juo nedarant, o tik savyje kaupiant – jis vienaip ar kitaip turi „išeiti“, turi būti išneštas, išventiliuotas, nes kitaip gyventi yra nepakeliama kančia.
Tad skausmas gimdo skausmą. Ir atvirkščiai meilė gimdo meilę. Ar kada esate sutikę meilėje užaugusį žmogų, kuris skriaustų kitą? Aš nesu. Nes jie nežino kaip tai daryti arba kuomet dėl įvairių priežasčių, prieš juos kažkas atsitiktinai smurtauja – jie iš karto pasako „stop“. Pasako „ne“ – „taip negalima su manimi elgtis. Aš to nenusipelnau. Aš esu vertingas ir tu neturi teisės manęs skriausti“.
Pavyzdžiui, moteris poros santykiuose patyrus smurtą, nesvarbu kokia forma, tą pačią minutę suvokia, kad prieš ją buvo netinkamai pasielgta – neleidžia su ja taip elgtis ir palieka savo partnerį. Teko girdėti keletą tokių istorijų. Beje, jos visos buvo apie moteris augusias pagarba paremtose šeimose.
Bet daug daugiau istorijų teko ir vis dar tenka girdėti kuomet moteris ir vyras yra skriaudžiami, bet gyvena tokiame santykyje tikėdamiesi, kad kitas asmuo pasikeis.
Visgi norisi kalbėti ne tik kodėl žmogus smurtauja. Kodėl smurtas palaikomas? Teko skaityti ne vieną bylą, kur aplinkiniai žinojo ar bent jau įtarė smurtą ir nieko nedarė. Ar tai būtų fizinis smurtas ar emocinis ar seksualinis, kai už sienos tėvas tvirkina dukrą, motina apie tai numano, bet nieko nedaro. Ar tyla smurto akivaizdoje yra pasyvus bejėgiškumas, ar aktyvus smurto palaikymas?
Tikrai kyla daug klausimų, kodėl tai vyksta, kodėl suaugęs, kuris turi ginti, saugoti ir mylėti savo vaiką, leidžią jį skriausti. Klausantis žmonių istorijų, analizuojant tyrimų duomenis galima pastebėti tendenciją, kad dalis smurtiškai besielgiančių žmonių tuo metu asmeniškai „įkrenta“ į savo traumines patirtis ir patys dalinai tampa „aukomis“, − tais mažais vaikais, kuriuos kažkada kitas skriaudė ir tampa kaip kažkada bejėgiais.
Viena mama ne vienerius metus leidusi vyrui žiauriai skriausti du savo vaikus dalinosi, kad tik vėliau po kelerių metų kuomet į jų šeimą įsitraukė Vaikų teisių apsaugos tarnyba ir vaikai buvo paimti iš šeimos „atsitokėjo“, nes iki to pati nesuprato, kas iš tiesu vyksta ir tokiu būdu leido smurtui tarpti namie. Deja, daug daugiau istorijų baigiasi tuo, kad kitas, šalia buvęs suaugęs asmuo taip ir neatsitokėjo, o leido įvairiomis formomis skriausti savo vaikus.
Kitaip sakant, žmogui duodant valią ir galią veikti prieš kitą – jis gali nesustoti ir pradėti kitą asmenį žaloti. Dėl šios priežasties yra labai svarbu suprasti, kad būtina − sakyti „STOP smurtui“. Sakyti „stop“ netinkamam elgesiui ir skriaudai. Ir tai daryti būtina visomis priemonėmis nesvarbu apie kurią smurto formą ar skriaudžiamų žmonių grupę kalbėtume – mušamą vaiką šeimoje, patyčias internete, ar mobingą darbe ar kt., nes kaip matome, kad tokiu būdu yra sudaromos sąlygos smurtui tarpti ir žmogus gali pasiimti per daug galios kito atžvilgiu.
Bet kažkaip įmanoma sustabdyti tą smurto grandinę?
Norint išmokti elgtis nesmurtiškai pirmiausia būtina išmokti tinkamai reikšti savo emocijas. Manau šiuo metu galėtume pasimokyti iš savo mažamečių vaikų kaip sveikai reikšti savo emocijas – jie jau moka ir drįsta pasakyti: „man liūdna, nes brolis sulaužė mano žaislą“, „aš džiaugiuosi, kad man draugė man papasakojo apie save„, „esu labai pikta, nes mokytoja kai sakiau, kad taip nepadariau manimi nepatikėjo“.
Žinoma, ne visose šeimose vaikai išmoksta reikšti emocijas, kurias jaučia, tačiau to galima mokintis. Svarbiausia tėvams pasitikrinti kokios taisyklės apie jausmus šeimoje galioja: ar visas emocijas namie galima jausti ir ar visas emocijas galima reikšti? Jei galima jausti ir reikšti tik teigiamas emocijas, ką tuomet daryti su neigiamomis? Norisi priminti apie neišreikštų emocijų sprogstamąją galią. Apie tai, kad neišreikštas pyktis tampa toksiškas.
Deja, stebint suaugusius žmones ateinančius į konsultacijas ar į grupes pastebiu, kad kol kas retas, kuris geba įvardinti kaip emociškai tuo metu jaučiasi ir daugiau dėmesio skiria kitų elgesio analizei. Pavyzdžiui, stebisi, kodėl paauglys trenkia durimis, kai mama ar tėtis ant jo rėkia. Kitaip sakant, konsultuotis ateinantys žmonės dažnai negeba atkoduoti savo netinkamai išreikštų emocijų pasekmių.
Gausūs emociniu smurtu paremti komentarai socialinėse medijose tai pat, manau, demonstruoja mūsų nepajėgumą tiesiogiai išreikšti savo emocijų, kurias tuo metu jaučiame. Turint gebėjimą ir galimybę tiesiai ir su pagarba išsakyti ką jauti emociškai artimoje aplinkoje, būtume pagarbiai atviri tą daryti viešai, nereikėtų tiek „pilti srutų“ į kitų daržus prisidengus anonimo kauke.
Visgi, siekiant smurto prevencijos, svarbiausia šeimoje ir mūsų visuomenėje remtis humanizmo principu, kad nepaisant amžiaus, lyties bei pasiekimų, kiekvienas jos narys yra vertingas. Vien dėl to, kad yra žmogus.
Straipsnio autorė: Jorūnė Vyšniauskytė- Rimkienė
Nuotrauka: Pexels
