Kai susirenkame su vaikų ir jaunuolių tėvais į grupę, paprastai šeimos atmosferai skiriame laiko nagrinėti labai asmeniškas pačių tėvų vaikystės patirtis. Kartu konstruojame konsteliacijas. Jose džiugiai dalyvauja visi, ir iš pirmo žvilgsnio smagų užsiėmimą paverčiame prasminga informacija, kurią kiekvienas nešasi į savo namus.
Kas gi yra ta namų ar šeimos atmosfera? Kai susituokę du žmonės atsineša savo socialines, kultūrines ir dvasines patirtis, tradicijas, ima kurtis naujas šeimos labirintas. Būtent labirintas. Nes du žmonės savo gyvenimo stiliumi, streso įveikos būdais siekia atlikti gyvenimo užduotis. Ir nesvarbu, kad sąmoningai nebūna apsisprendę tai daryti – žmogaus dvasingumas ir socialumas sukuria sąlygas išsiskleisti vienokiam ar kitokiam šeimos žiedui. Ten atsiranda vaikai. Jie patenka į aplinką, kuri ir yra atmosfera.
Kartais tėvams sunku pažvelgti objektyviai į gyvenimą kartu, į aplinką, kurioje auga vaikai. Tai galime pajusti tik sąmoningai atsigręžę į save ir savo kasdienius santykius. Neradus ten idilės, visi reaguoja skirtingai. Tačiau kaltinti save ar aplinką – pavojinga kryptis: ji veda į savigraužą ar kovą (pavyzdžiui, su ugdymo įstaiga), o tuo metu vaikas lieka be reikalingo palaikymo.
Žvelgiant individualiosios psichologijos požiūriu, šeimos santykiuose galime rasti kryptis, kurios stiprina vaiką: pagarbą kiekvieno teisėms vietoje pranašumo siekio; draugišką bendravimą vietoje ginčų ir barnių; įsipareigojimais ir darbštumu paremtus interesus vietoje apsileidimo; dvasingumą atliepiančius pašnekesius vietoje ciniško santykio su pasauliu.
Keli vaikai, gyvendami toje pačioje šeimoje, gali skirtingai reaguoti į vertybes ir skiriamą dėmesį. Vaikai yra ypatingi stebėtojai – jie ne tik atkartoja tai, ką tėvai sako ar siūlo, bet ir perima jų laikyseną gyvenimo bei žmonių atžvilgiu. Ši laikysena tampa kryptimi jų pačių elgesiui.
Vesdama seminarą tėvams apie tai, kaip jie gali padėti vaikams mokytis, jį baigiu psichohigienos rekomendacijomis. Paskutinis punktas – domėtis pasaulio dalykais. Tai svarbu ne tik pažinimo poreikiams patenkinti, bet ir formuoti suvokimą apie pasaulio didingumą. Ieškodamas savo vietos jame, vaikas kartu gauna žinią: pasaulis jo laukia – su jo gebėjimais, žiniomis ir talentais.
Šiame kontekste ypač reikšminga yra drąsa. Kartais ją painiojame su įžūlumu, tačiau tai nėra tas pats. Drąsa – tai gebėjimas prisiimti atsakomybę ir nebijoti klysti. Tėvai, kurie į vaiko rezultatus reaguoja priimančiai, nepriklausomai nuo jų, kuria saugią erdvę augti. Tokiu būdu klaida tampa galimybe mokytis, o ne priežastimi atsitraukti.
Vis dėlto šiandien, iš pirmo žvilgsnio triukšmingoje visuomenėje, galima pastebėti ir tėvų nudrąsinimo požymių. Kartais dėl perdėtos globos, kartais dėl pačių tėvų baimių ar streso įveikos būdų. Tai atsispindi jaunuolių gyvenime. Paklausus penkiolikmečių apie galimą balsavimą nuo šešiolikos metų, daugelis išsigąsta – jie jaučiasi nepasiruošę, lengvai paveikiami. Nors tai galima vertinti kaip atsakomybės suvokimą, kartu tai rodo ir nepakankamai ugdomą pasitikėjimą savo sprendimais.
Jei tėvai bendradarbiauja, tokius santykius kuria ir jų vaikai. Vaikai tarsi veidrodyje atspindi tai, kaip sprendžiamos krizės, nesusipratimai ir konfliktai. Jei šeimoje vyrauja priešiškumas ar kova dėl dominavimo, toks modelis persikelia ir į vaikų santykius. Kartais vaikai taip įtraukiami į suaugusiųjų konfliktus, kad nesąmoningai stengiasi atliepti jų lūkesčius.
Esu ne kartą stebėjusi pradinių klasių vaikų elgesį, kai tėvai viešai suabejoja mokytojo kompetencija. Siekdami meilės ir pritarimo, vaikai gali detaliai įsiminti mokytojo žodžius, tačiau tuo pačiu prarasti gebėjimą susitelkti į mokymąsi. Tėvams, abejojantiems ugdymo kokybe, vertėtų sprendimus priimti atsakingai – keisti įstaigą arba aptarti situaciją su suaugusiaisiais, neįtraukiant vaiko. Priešingu atveju menkinamas ne tik mokytojo, bet ir pačių tėvų autoritetas, o vaikas ima abejoti mokymosi prasme.
Šioje vietoje verta prisiminti Alfred Adler įžvalgas. Jis teigė, kad vaikas tampa tuo, kuo jis jaučiasi esąs šeimoje. Tai primena, kad būtent atmosfera, o ne deklaruojamos vertybės formuoja vaiko savivoką. Kita jo mintis, kad svarbiausia nėra tai, ką vaikas patiria, bet kokią prasmę jis tam suteikia – atskleidžia, kaip svarbu, kad vaikas patirtų palaikymą ir galėtų klaidas suvokti kaip augimo dalį.
Adleris taip pat pabrėžė santykių reikšmę. Šeimoje tai reiškia, kad pagarbus, bendradarbiaujantis ryšys tampa pagrindu ne tik emocinei gerovei, bet ir gebėjimui mokytis, veikti, spręsti problemas.
Todėl kalbant apie įgūdžių lavinimą svarbu suprasti: jis neprasideda nuo papildomų užduočių ar kontrolės. Jis prasideda nuo atmosferos. Nuo to, ar vaikas jaučiasi saugus klausti, bandyti ir klysti. Nuo to, ar jo pastangos yra matomos.
Namų atmosfera iš tiesų yra nematomas vaiko mokymosi variklis. Ji gali įkvėpti, stiprinti ir auginti – arba slopinti, kelti įtampą ir abejones. Tėvų santykis su pasauliu, su sunkumais ir vienas su kitu tampa gyvu pavyzdžiu, iš kurio vaikas mokosi daugiau nei iš bet kurios pamokos.
Kai namuose yra vietos smalsumui, dialogui ir pagarbai, vaikas išmoksta mąstyti. Kai yra vietos atsakomybei ir atlaidumui klaidoms – jis išmoksta veikti. O kai yra vietos prasmei ir džiaugsmui – jis išmoksta norėti.
Ir tuomet mokymasis tampa ne pareiga, o natūralia gyvenimo dalimi.
Straipsnis rašytas remiantis patirtimi ir Alfred Adler individualios psichologijos teorija.
Pageidaujantys kartu aptarti šią temą kviečiami balandžio 29 d. 17.30 val. Savanorių per. 163, Kaunas, „Darnūs namai“ .
