Kai vaikas streso metu elgiasi netinkamai natūraliai tėvai nori pakeisti tokį elgesį.
Tačiau dažnai tėvai to nežinodami daro klaidą pradėdami elgesio korekciją nuo pamokinimo, moralo, nuo žodinio aiškinimo, kas vaiko elgesyje yra netinkama. Smegenų veiklos tyrimai rodo, kad siekiant padėti vaikui reikia elgtis kiek kitaip.
Dr. Bruce’as Perry, neurologijos pradininkas traumų srityje, atskleidė, kad norint sureaguoti į vaiko elgesį tinkamai turime elgtis kitu būdu. Jis sukūrė taip vadinamą 3 R modelį (ang. regulate, relate, reason) – reguliuok emocijas, užmegzk santykį, paaiškink.
Šį modelį taikyti puikiai tinka, ne tik traumą patyrusiam, bet kiekvienam vaikui išgyvenančiam stresinę situaciją.
Pirma: Iškilus stresui, anot dr.B.Perry, turime padėti vaikui nusiraminti ir sureguliuoti emocijas – jo reakciją į vykstantį stresą: kovoti /bėgti /sustingti.
Deja dažniausiai ši modelio dalis yra praleidžiama iškarto pereinant prie kitų modelio dalių – santykio mezgimo ir aiškinimo.
Tačiau kai vaiko emocijos išsireguliuoja pirmiausia turime pradėti nuo realios pagalbos kaip jas subalansuoti.
Šiame etape galimos 2 emocijų reagulavimo technikos: viena jų – jūs galite padėti vaikui sureguliuoti jo emocijas.
Pavyzdžiui, kūdikiai dar patys to padaryti negali, jie tiesiog dar neturi emocijų reguliacijos įgūdžių, tad tokiu atveju, kai kūdikis išgyvena stiprias emocijas, turėtumėte jį paimti ant rankų, apkabinti, pasupti, paglostyti nugarą, ramiai šnibždėti garsą “ššš”.
Šie fiziniai mūsų veiksniai, raminamas garsas, veido išraiška padeda vaikui sureguliuoti savo emocijas – nusiraminti. Kiek vyresnį vaiką stresinėje situacijoje galime pasisodinti ant kelių, pasupti, duoti atsigerti vandens ar kitaip padėti “atvėsti”.
Kitas būdas sureguliuoti vaiko emocijas – jam pačiam padėti tai padaryti. Tai gali būti pasiūlymas užsiimti fizine veikla, kuri jam padeda išleisti stiprią energiją: pašokinėti ant batuto, energingai žaisti krepšinį, stipriai važiuoti dviračiu ir t.t.
Šiame etape svarbiausia vaikui parodyti, kad girdime ir bandome suprasti jo emocijas.
Ir tik tuomet kai vaikas yra nusiraminęs (susireguliavęs savo emocijas), galime pereiti prie kitų reagavimo į vaiko elgesį dalių, nes tik tada vaikas jus išgirs.
Antra: turime užmegzti ryšį su vaiku, demonstruodami jam dėmesingą ir jautrų santykį (žiūrint į akis, būnant šalia). Tai laikas reflektuoti tai, ką mes kaip tėvai matome ir girdime jo elgesyje, – rodant vaikui, kad jis yra išgirstas ir suprastas.
Galite įvardinti, ką galėtų tuo metu vaikas jausti (pavyzdžiui, 2 metų brolis sugriovė vyresnio brolio lego bokštą – “tai tave turėjo labai nustebinti, kad brolis taip pasielgė” arba “tu turėtum jaustis piktas”).
Pagrindinis šios dalies tikslas, kad vaikas jaustųsi išgirstas ir pamatytas. Šiame etape vaikas ieško saugumo, o tai, kad jaučiasi tėvų išgirstas ir suprastas – tą saugumą garantuoja.
Trečia: šiame etape galime palaikyti vaiką kalbėdamiesi su juo. Taip savo atžalai padėdame apmąstyti jo elgesį. To pasekopje vaikas geba labiau savimi pasitikėti.
Šį aiškinimo etapą tėvai dažnai gana gerai išmano ir geba vaikui kalbėti apie jo elgesį. Tačiau turime būti budrūs, kad nepradėtume vaiko gėdinti. Jei mokindami vaiką kalbate, “koks jis turėtų būti”, kad “jis yra blogas” – nebus veiksminga.
Daug tinkamesnis būdas yra kalbėtis apie elgesį kaip faktą. Duodant grįžtąmąjį ryšį apie vaiko elgesį, vertinga įterpti, kas jam tame elgesyje pavyko tai patvirtinant ką jau vaikas moka gerai daryti (pavyzdžiui, “pastebėjau, kad kai broils sugriovė tavo lego bokštą, tu jam neatkeršijai, bet ramiai sureagavai”).
Ši dalis gali trukti labai trumpai, ji gali vykti kiek vėliau po pačio įvykio, prie jos galime grįžti net kitą dieną.
Įgudus taikyti šį 3-etapį modelį, turėtumėte pastebėti akivaizdžius savo vaiko elgesio pokyčius.
Sėkmės padedant vaikui išgyventi stresą
J.Vyšniauskytė-Rimkienė
