Santykis su kūnu
Taip gražiai pavasariui vilnijant po kraštą, norisi kalbėti apie žemės atitikmenį mumyse – apie mūsų kūną. Prieš kurį laiką skyrėme dėmesį emocijų svarbai mūsų gyvenime, o gegužę kviesime jus pasikalbėti apie kūną.
Norisi jūsų paklausti, kaip dažnai prisimenate savo kūną? Ar natūraliai kasdien ar tik tada kai ką suskausta ir iškyla fizinės problemos ar iššūkiai?
Gal esate tie, kurie kasdien jį nuoširdžiai puoselėjate skirdami laiko neskubant ir sveikai maitinantis, pakankamai miegant, kartą dienoj viena ar kita formą jį pramankštinant, sąmoningai kvėpuojant? Jei taip, džiaugiuosi už jus, nes esate dėmesingas savo ištikimam palydovui.
Deja, praktika rodo, kad savo kūną dažniau prisimename, kai jis sustreikuoja, kai duoda ryškesnius ženklus (skausmą ar kitus negalavimus), kad jis nebenori būti „paskutinėje vietoje“ mūsų gyvenime.
Kūnui apibūdinti yra vartojama daug vaizdingų metaforų: tai, mūsų „transporto priemonė“, „talpykla“, „sielos namai“ , „sielos šventovė“ ir pan. Šios metaforos atskleidžia, koks šalia kitų pagrindinių mūsų sistemų (dvasingumo, emocijų, proto, bendravimo) kūnas yra svarbus. Kūnas savyje talpina vidinius mūsų procesus (mintis, emocijas, žodžius, Sielą, ir t.t.), turi ribą su pasauliu (odą) ir turi išorinį vaizdą (kūno sudėjimą, santykį su aplinką).
Garsus kūno bioenergetinės psichoterapijos metodo kūrėjas A. Lowen teigė, kad praradęs kūno pojūtį, kuris yra lygiavertis pojūčiui, kad esi niekas, žmogus verčiamas kūno tikroviškumą pakeisti įvaizdžiu, grįstu socialine, politine, ar ekonomine padėtimi.
Mano kūnas=aš
Šiuo metu nemažai skirtingų sričių psichoterapeutų kalba, kad kūno tapatumas siejasi su mūsų psichologiniu tapatumu. Ir, anot geštalto psichoterapeuto J. Kepner, atvirkščiai – atsiskiriant nuo savo kūno, mes atsiskiriame nuo savęs (ang.losing your body – loosing your self). Šiuolaikinis žmogus labai didelį dėmesį skiria proto veiklai ir jos rezultatams, dažnai užsimiršdamas apie kitas savo ne ką mažiau svarbias esybės dalis. Anot šeimos terapeutės V. Satir, mes gyvename remdamiesi ne tik protu ir įsivaizdavimu, bet ir judėdami, savo juslėmis jusdami visus pojūčius, save išreikšdami, ne tik žodžiu, bet ir kūniškai. Anot, jos tai kas mums kažkas nutinka, kaip žmogui, mes lygiai taip pat išgyvename ir fiziškai, ir psichologiškai.
Tad siūlau užduoti sau klausimą koks dabartinis jūsų santykis su kūnu:
Kiek aš jaučiu savo kūną, kiek aš jo klausausi, kiek aš juo pasitikiu?
Kaip man patinka mano kūnas ar aš jį priimu? Ir čia klausimas ne tiek apie išorinį kūno vaizdą, bet vidinį kūno pajautimą.
Ar man patinka mano moteriškas/vyriškas kūnas?
Kiek aš dėkingas jaučiuosi savo kūnui, o gal atvirkščiai ant jo pykstu? Dėl to ar ano? Kad ne tokios formos? Ne taip atlieka savo funkcijas?
Kūnas kalba – ar aš drįstu jį išgirsti?
Kūnas turi išmintį. Gyli mintis. Jeigu į ją atidžiau įsiklausytume, mums nereiktų išorinių patarėjų, draugų, daktarų. Kūnas su mumis kalba. Iš pradžių tik šnibžda, vėliau kalba tyliai. Kai jo kuždesio neišgirstame, jis pradeda rėkti. Tik ar mes jį girdime? Ar norime girdėti? Ar jis vertas būti išgirstas tik tada, kai jau jam labai negera ir jis „rėkia“, kai esami priversti ilgėliau prigulti lovoj ar pradėti vartoti piliules.
Mes šiuolaikiniai žmonės. Kaip tolstame nuo žemės taip tolstame nuo savo kūno.
O gal galėtume sau pažadėti, kad atidesni būsime savam „namui“, kad nereikėtų jam vėliau rimtesnio remonto?
Apie dėkingumą
Norėdami savo santykį su nuosavu kūnu puoselėti vertinga būtų – jam nuoširdžiai padėkoti: už tai, kad taip lojaliai tarnauja, kad yra ištikimas palydovas, kad yra jūsų pagrindiniai „sielos namai“ šioje žemėje.
Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė
